?

Log in

No account? Create an account
patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Kušlikų kalvų mūšis
lankininkas
gedas

Greitai pasirodysiančiame "Iliustruotosios istorijos" žurnale - mano tekstas apie vieną užmirštą XVII a. mūšį su maskvėnais.
...tai buvo vienos iš keistesnių Trylikamečio Abiejų Tautų Respublikos karo su Maskva kautynių. Dvi maištaujančios ir po namus išsivaikščioti ketinančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių divizijos 1661 m. rudenį Polocko apylinkėse pastojo kelią į Lietuvą žygiuojančiai maskvėnų armijai. Šie elitiniai užsieniečių apmokyti caro pulkai skubėjo į pagalbą Kauno ir Vilniaus pilyse lietuvių apsuptoms priešų įguloms, taigi nuo mūšio priklausė ir LDK sostinės likimas.
Žemiau - tradicinė ištrauka:
Rusijos caras Aleksejus Michailovičius buvo tituluojamas Romiuoju, tačiau jau nuo valdymo pradžios rengėsi karui su Abiejų Tautų Respublika.
Tad 1648 m., kai Ukrainoje prieš Respubliką sukilo Bogdano Chmelnickio vedami kazokai, maskvėnai ėmėsi paskubomis (jau trečiąsyk XVII a.) stiprinti ir reformuoti savo armiją. Čia jiems padėjo
tuntai samdytų užsienio karo specialistų: Europoje kaip tik baigėsi vienas nuožmiausių ikipasaulinių karinių konfliktų – Trisdešimtmetis karas, pražudęs iki aštuonių milijonų žmonių.
Per šešerius metus, kai Respublika nukraujavo žiauriose vidaus kovose su kazokais, maskvėnai gerą dalį savo pajėgų pertvarkė į Vakarų pavyzdžio karių pulkus.
Apmokyti ir vadovaujami užsienio karininkų, ginkluoti Vakarų Europoje pirktais ginklais, amunicija, jie sudarė armijos branduolį, parengtą pulti Respubliką. Šie XVII a. „žalieji žmogeliukai“ Maskvoje buvo pavadinti Naujosios, arba Užsienio, rikiuotės pulkais. Daugiausia tarp jų buvo pėstininkų – muškietininkų ir pikininkų (ietininkų), ginkluotų Nyderlanduose pirktomis pikomis, alebardomis, špagomis, muškietomis, šarvuotų vietos ir užsienio gamybos kirasomis, dėvinčių vakarietiškus moriono ar kabaseto tipo šalmus. Netrūko ir kavaleristų – dragūnų (raitieji šauliai, mūšyje kovojantys pėsti) ir raitarų (raiti šarvuoti šauliai) pulkų, ginkluotų muškietomis, karabinais, pistoletais ir špagomis. O bene grėsmingiausia jėga tapo sunkiai šarvuoti husarai (Vakarų Europoje jiems buvo supirkta tūkstančiai šarvų komplektų), ginkluoti ietimis ir pistoletais. Maskvėnų husarai nuo Respublikos skyrėsi gal tik tuo, kad neturėjo garsiųjų sparnų, o vietoj Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karių ant šarvų krūtinės dėvimo kryžiaus turėjo pritvirtintą dvigalvio rusų erelio simbolį.

Stuobrys sužadėtuvėse - kaip maskvėnų djakas atstovavo carą
patrankininkas
gedas
Panašu, kad Rusija savą "Petrą I-ąjį" galėjo turėti gerokai anksčiau, jei tik nebūtų nužudžiusi vadinamojo Dmitrijaus Apsišaukėlio...
Žemiau - nedidelė ištrauka iš naujosios knygos "Respublika prieš Maskvą".
///
Pastarasis su maždaug 15 tūkstančių lenkų – rusų – kazokų karių armija 1604 m. spalį peržengė maskvėnų valstybės sieną , o 1605 m. birželį įžengė į Maskvą. Avantiūristas tapo caru.
Daugelį savo įsipareigojimų ir pažadų, duotų Respublikos didikams bei valdovui Zigmantui Vazai, Dmitrijus tučtuojau „pamiršo“. Tačiau nepamiršo savo meilės lenkų kunigaikštytei Marinai Mnišek...
Tad jau 1605 m. spalį į Krokuvą atvyko didelė maskvėnų pasiuntinybė, vadovaujama djako Afanasijaus Vlasjevo (djakai to meto Rusijoje buvo raštininkai – finansininkai, kanceliarijų viršininkai ir pan.). Pastarasis sužadėtuvėse turėjo atstovauti patį carą. Pasiuntiniai žibėjo prabanga – vien dovanų (nuotakai, uošviui ir Respublikos valdovui) atvežė apie 200 vežimų.
1605 m. lapkričio 12 d. Krokuvoje įvyko gana keistos sužadėtuvės – Marina Mnišek susižadėjo su maskvėnų valdovu Dmitrijum, kurį atstovavo visus savo keistu elgesiu juokinęs djakas Vlasjevas. Ceremonijoje dalyvavo net pats karalius Zigmantas Vaza ir visa Respublikos didikų „grietinėlė“.
Nutiko ir kurioziškų dalykų – kai kardinolas Bernardas Maciejovskis sužadėtuvių metu paklausė djako ar Dmitrijus nėra susižadėjęs su kita, šis tik gūžtelėjo pečiais ir garsiai suburbėjo: „O man iš kur žinoti! Jis man to nesakė...“ Lenkai leipo juokais – djakui paskubom paaiškino, kad tai tėra ritualinė frazė, bet šis nesiliovė piktintis: „Jei būtų su kita susižadėjęs – manęs čia būtų nesiuntęs!“
Lenkų bajorus stebino ir vergiškas Vlasjevo elgesys – šis nedrįso net prisiliesti prie Marinos, o vėliau buvusios puotos metu sėdėjo it medinis (jį teko kone prievarta pasodinti greta sužadėtinės – nieko nevalgė ir vos judėjo – mat bijojo netyčiomis prisiliesti prie Marinos (be to, greta sėdėjo ir pats Respublikos valdovas). Tiesa, gali būti, jog šitaip jis savotiškai protestavo – mat Zigmanto Vazos šeimyna valgė iš auksinių indų, o sužadėtiniams valgiai buvo patiekti tik sidabriniuose...
Tuo tarpu Maskvoje jau nuo pirmų Dmitrijaus viešpatavimo dienų vis stiprėjo bojarino Vasilijaus Šuiskio gudriai kurstomas nepasitenkinimas naujuoju valdovu.
Dmitrijaus nuodėmės - valgė veršieną, ketino leisti maskvėnų vaikus į mokslus Vakaruose, mėgo šaudytiCollapse )

Apie Kirilą Aleksandrovą
maropaukštis
gedas
Šiom dienom sužinojau, kad Kirilas Aleksandrovas, rusų istorikas 2016 m. apsigynęs disertaciją apie Vlasovo armiją... Vis dėlto prarado ist. daktaro laipsnį. Į laipsnius aš pats žiūriu kiek abejingai - visad svarbiau žmogaus darbai - bet šiuo atveju čia tik dar vienas iš rytų kaimynės simptomų. Pridursiu, kad Aleksandrovas - žinomas antistalinistas, Atgimimo laikais dirbęs Lietuvos radijo rusų redakcijoje, Sąjūdžio spaudoje ir gynęs Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1991-ųjų sausį.
Reikia pasakyti, kad jo disertacijos gynyba 2016 m. priminė tikrą mūšį, kuris vis dėlto buvo laimėtas.
Apie tai savo laiku rašiau čia:
K. Aleksandrovo (ir daugelio kitų mokslininkų) duomenimis Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių pusėje įvairiuose kariniuose junginiuose kovėsi iki 1, 5 mln. sovietų piliečių. Žinant, kad Vokietijos ginkluotose pajėgose – Vermachte karo metu iš viso tarnavo 18 mln. žmonių (iš jų 2 mln. dirbo karinėje pramonėje), jie sudarė įspūdingą vokiečių armijos dalį.

Tai beprecedentis fenomenas“ – teigia Kirilas, pridurdamas, kad nei 1812-ųjų kare su Napoleonu, nei Pirmojo pasaulinio karo metu „rusų belaisviai generolai ir karininkai iš tėvynainių nekūrė karinių dalinių kovai priešo gretose prieš savo valstybę“. Tik labai pasistengus, Pirmo pasaulinio karo metu austrams ir vokiečiams pavyko suburti 7 tūkst. karių brigadą (o ir šios didelę dalį sudarė rusų pilietybės neturėję haličėnai).

Bet tik tam kartui... Šiaip, žinoma, viskas buvo aišku, jeigu žmogus turi katiną, vardu "Manerheimas" (žr. foto) jam Rusijoje bus sunku. Štai Kirilo interviu svoboda. org iš kurio pacituosiu keletą momentų neskaitantiems rusiškai:
///
- Ir kokia buvo jūsų pagrindinė [disertacijos] išvada?
Mano pagrindinė išvada, kad karininkų stojimas į Vlasovo armiją buvo dėl daugelio priežasčių. tai, beje, ir sulaukė karščiausios diskusijos ir politinių kaltinimų. Bet aš nematau čia jokio kriminalo. Pagrindinė Vlsavo armijos karininkų dalis priklausė socialinėms grupėms, kurios 20-30-aisiais metais buvo ypač represuotos. Tai valstiečių kilmės žmonės...Be to, buvo išeiviai iš neproletarinių socialinių grupių - buvę prikliai, dvarininkai, dvasininkų vaikai. Tuo pagrindu aš padariau išvadą, kad patį Vlasovo armijos karininkų korpuso egzistavimo faktą pagal jo asmeninę sudėtį galima vertinti kaip socialinį protestą prieš stalininę represinę politiką.
- Tai, matyt, ypač papiktino jūsų priešininkus?
Taip, nors nematau tame nieko baisaus...
- O ko iš jūsų laukė - sovietinės koncepcijos, kad visi vlasovininkai - niekšai ir išdavikai?
Taip, kad tai girtuoklių, chuliganų, tėvynės išdavikų saujelė, už sriubos dubenį nuėjusių tarnauti naciams.

- ...daktaro laipsnio atėmimas buvo jums netikėtas?
Ne, nors visai neseniai sužinojau, kad ekspertų taryboje balsavimas buvo 8:11. Aš norėčiau padėkoti visiems ekspertų tarybos nariams, kurie, nežiūrėdami į jokį spaudimą, vertino blaiviu protu, o ne tomis išgalvotomis pretenzijomis, kurios buvo man pateiktos. Pvz., ten buvo pažyma iš FSB centrinio archyvo, kad aš šiam archyve niekada nedirbęs. bet aš nurodžiau savo darbo terminus mėnesių tikslumu. Pirmą kartą aš dirbau su Andrejaus Vlasovo archyvine-tiriamąja byla ir kartu su juo nuteistu bendru 1994 m. vasarą. Dirbau tiesiog Lubiankoje, įeidavau iš ketvirtos laiptinės.
...Svarbiausia aš tebeturiu archyvinius sąsiuvinius, aš juos pateikiau; juos juk viskas matyti: braižas, popieriaus geltonis, užrašų apimtis ir jų senumas, nuorodos į archyvinius lapus ir dokumentus. Atsakydami man metė nuostabią frazę: "Na, šitą jūs nurašėte iš kitų tyrinėtojų". ir tuomet aš supratau, kai tai rimtas žmogus su aukštu laipsniu, su daktaro laipsniu sako į veidą tokį melą, tai klausimas jau nuspręstas.
...aš gavau daugiau nei 150 laišku ir skambučių iš viso pasaulio su palaikymu - nepriklausomai nuo jų pažiūrų į mano požiūrį ir personažus apie kuriuos rašiau. Vis dėlto aš šituo užsiimu 25 metus, ir ši istorija nesibaigė, dabar rengiuosi viską išleisti, gavau kelis pasiūlymus, taip pat ir iš čekų kolegų.

///
Pabaigai pridursiu - jokiu būdu nelygindamas su rytais, bet - kad ir Lietuvoje vis dažniau girdėti - esą, kadangi vyksta karas, istorijai pakaks juodos - baltos spalvų. Na, (matyt) kol tas karas pasibaigs. Bėda, kad lygiai taip šnekėta ne tik pastaraisiais metais, o jau nebe pirmą dešimtmetį. Mokant kokia turi būti ir kaip turėtų būti rašoma istorija, kad kova tam kare būtų efektyvesnė. Kad šį tą reiktų nutylėti, o kai ką paryškinti. Tad kiekvieno istoriko pasirinkimas - ar jam tapti viso labo kareiviu dvispalviam infokare, ar, sukandus dantis, pastebėti ir dėmes saulėje (ar šviesos žiežirbas juodojoje skylėje). Mat kai karas turi trukmę - pradžią ir pabaigą - apribojimai dar suprantami, bet kai jis tęsiasi nenutrūkstamai - deformuosis ir išsigims patys metodai, o pati istorija vis mažiau bus vadinama mokslu, o tik momento tarnaite.

Pakorė ar pasikorė - mūšio ties Vendenu (1578) smulkmenėlės
patrankininkas
gedas
Kaip tvirtai maskvėnams buvo įmušta į galvas, jog gyvybė verta mažiau, nei ginklas (į kurio išliejimą investuota šitiek caro rublių), matyti iš šio Livonijos karo 1578 -ųjų Vendeno (Cėsio) mūšio epizodo. Jo metu (retas atvejis) jungtiniai lietuvių ir švedų būriai smogė ir sutriuškino Cėsį apgulusius maskvėnus. Įsiveržę į stovyklą lietuviai, anot Reinholdo Heidensteino, išvydo ašarą spaudžiančius vaizdelius. Du iš maskvėnų karvedžių (kiti du pabėgo) "apglėbė rankomis svarbiausius pabūklus, tuo rodydami, jog iki paskutiniųjų saugojo stovyklą, svedinius ir išitikimybę carui;"
Dar naršiau dėl ištikimybės kariniam caro turtui drąskėsi eiliniai puškoriai: "Pas maskvėnus toks pabūklų valdymo būdas: jie įrausia patrankas žemėn, o priekyje, ten, kur yra pabūklo žiotys, irgi išrausia griovį, kuriame slepiasi patrankos užtaisytojai; tad prie patrankos žiočių pritvirtina virvę ir kai ją reikia užtaisyti, tai patranką prilenkia prie griovio, o kai reikia šauti, vėl iškelia. <...> Kai didesnė dalis šiuos pabūklus saugojusių puškorių buvo išmušta, o kiti išsibėgiojo, tai likę, matydami, kad mūsiškiai jau užėmė stovyklą ir praradę viltį išgelbėti patrankas, o tuo pačiu ir meilę gyvenimui, savanoriškai pasikorė ant virvių, kaip jau minėjome, naudojamų, prilenkti patrankų žiotis.“
Caras šiam spektaklyje irgi suvaidino savo vaidmenį - pabrėžtina demonstracija, jog jam nusispjauti į pabūklų netektį, bet kada prisigamins naujų ir dar daugiau: "Praradęs išvardintas patrankas maskvėnų caras tuoj pat įsakė išlieti naujas, su tokiais pat pavadinimais ir ženklais, ir dar daugiau nei senųjų, kad parodytų, jog likimas iš jo negali atimti nieko tokio, ko jis negalėtų per trumpą laiką atkurti su dar didesniu priedu."


Pats aš patyliukais manyčiau, kad prieš tai Vendeną nuožmiai griovę maskvėnų puškoriai gal ne tiek pasikorė, kiek buvo pakarti, bet kas ten žino. Iš viso lietuviai stovykloje užgrobė apie 30 patrankų.
Daugiau apie tuos žiaurius, bet emocionalius laikus - žinoma, knygelėje "Respublika prieš Maskvą", o senobiniam piešinėliame matome (už maskvėno) LDK karį, kirvuko pagalba nuo pabūklo atlupantį vieną maskvėnų vadų.

Vietos, kur pražuvo Seredžiaus, Skaudvilės, Batakių (ir Eržvilko) žydai
maropaukštis
gedas
   
Jos visos trys miške, apleistos, nežinomos, pašiukšlintos, nenorimos įamžinti. Gerai atspindinčiomis kas yra oficiozinis gedulas, ir kas abejinga užmarštis. Ten guli apie 1200 sušaudytų tarpukario Lietuvos Respublikos piliečių.
193 (jei ne daugiau, yra žinių, kad ten vėliau sušaudė ir 96 vyrus) Seredžiaus žydų miestelėnų (6 vyrai, 61 moteris ir 126 vaikai... vaikai)  turėtų gulėti čia (tiesiog perkopijuokite šiuos skaičius į maps.lt paieškos laukelį):
55.062121, 23.465861
7 Batakių žydai nušauti ir sumesti į sviedinio duobę čia:
55.372134, 22.523962
Apie 1000 (iš viso toje vietoje nužudyta 1800-2000 Skaudvilės, Batakių ir Eržvilko žydų vaikų, paauglių, moterų ir senukų) turėtų gulėti čia:
55.372643, 22.532195
Pirmuoju atveju tai nebylus šilas, antru - tiesiog bevardė pusiau užversta duobė kelio pakraštyje. Trečia, kur pasmerktieji sugulė bene gausiausiai - gal 900, gal 1000 - šiukšlynas: ten suversdavo nugrėbtus lapus, sudegusių žvakučių, vainikų, gėlių liekanas. O šiom dienom tapo dar ir miško kirtaviete. Įdomu, ką kirtėjai darys, kai verčiami medžiai iškels ir pražuvusiųjų kaulus (aukas - moterų, vaikų lavonus guldė eilėmis, vienus ant kito, o po visam - nepasivargino giliau užkasti)...
Apie visas tris (tikiu) numanoma, bet (oficialiai) nelabai norima žinoti. Nes miškas - tai pinigai. Jį galima parduoti-iškirsti (naujos "atminties vietos" tam kiek trukdytų), galų gale tokių įrengimas - tas tradicinio akmens atritinimas, tvorelė, takelis - irgi kainuoja gražų pinigą. Kur bespėsi, kai net partizanų atminimo vietos tinkamai nesužiūrėtos.
Seredžius, Batakiai ir Mažintai - užmirštų kapaviečių istorijosCollapse )

Oršos mūšis (paveikslas) Europeanoje...
patrankininkas
gedas
Vakardienos mūšio sukaktuvių proga Europeana įdėjo suskaitmenintą bene didžiausios raiškos Oršos mūšio paveikslą, sutinkamą internete. Jau galima žiūrėti ir gėrėtis, gilintis į detales. Ostrogiškį paveiksle suskaičiavau 3 kartus (sako, kad pavaizduotas 5 vietose).
Pamatyti, atsisiųsti galima iš čia:
http://www.europeana.eu/portal/en/record/2063613/POL_280_004.html
P.S. Sužymėjau mano pastebėtą "Ostrogiškių trejetuką", gal kas ras daugiau. Artileristų vadas, beje, irgi du kartus nupieštas - ant tilto ir jau pliekiantis į maskvėnus..

По случаю дня битвы под Оршой, портал Europeana  выложил оцифрованную версию знаменитой картины - насколько заметил - самого высокого разрешения, всречаемого в сети. Насчитал князя Острожского целых 3 раза..;)


1514 m. rugsėjo 8-oji: kaip vyko Oršos mūšis
patrankininkas
gedas
Žūtbūtinė Smolensko gynyba, Oršos mūšis - viena pagrindinių mano naujosios knygos "Respublika prieš Maskvą" temų, tad šiandien, Oršos mūšio dieną, ne tik pristatysiu knygelę glaudžiam draugų rately, bet ir pacituosiu labai koncentruotą knygos ištrauką apie tai, kas gi nutiko 1514-ųjų rugsėjo 8-ąją, ties Orša.
///
Auštant rugsėjo 8 – osios rytui maskvėnai galėjo tikėtis sėkmės, prisimindami, kad tą pačią dieną tik prieš 124 metus, 1380 – aisiais, jų seneliai laimėjo pergalę prieš totorius Kulikovo mūšyje.
Teigiama, kad kautynes savavališkai pradėjo M. Bulgakovo – Golicos vadovaujamas  rusų Dešiniosios rankos pulkas. To priežastys neaiškios, galbūt M. Bugakovas nusprendė būti „pats sau vadas“. Bet yra ir vertinimų, jog Čeliadninas tyčia ar ne, bet Golicos kariams įsakė rikiuotis labai arti LDK pajėgų. Tad kai maskvėnai ėmė laidyti į priešus strėles, juos jau pirma atsakomąja salve pasiekė samdinių ugnis, „nukirtusi“ nemažai rusų. Laukti antros salvės Bulgakovas neketino tad rusai, anot S. Herberšteino:„...sutvarkę priešakinius būrius, sutrimitavo ženklą atakai...“
Nuo kalvos į priešus pasileidusio Dešiniosios rankos pulko (jį sudarė daugiausia novgorodiečiai ir pskoviečiai) smūgis buvo stiprus. Maskvėnai įsirėžė į lenkų eiles ir prispaudė prie Dniepro W. Sampolinskio ir J. Tarnowskio dalinius. Kirstynėse nuo maskvėnų kardo žuvo kilmingos lenkų šeimos atstovas Janas Zborowskis, novgorodiečių žirgų kanopomis buvo užtryptas „šviesiausiasis baronas Slupeckis“.
Bet Ostrogiškis buvo numatęs tokią įvykių eigą. Kairį LDK armijos sparną spaudžiantiems rusams iš centro tučtuojau smogė pora tūkstančių samdinių riterių, tuoj privertusiu maskvėnus „...parodyti nugaras.“
Likusi rusų armijos dalis visą tą laiką ramiausiai stebėjo mūšį, nemėgindama įsikišti – Čeliadninas šitaip keršijo Golicai už savavališką ataką.
Bet čia į kautynes įsijungė maskvėnų Priešakinio pulko kariai. A. Vijūkas – Kojelavičius pasakoja: „...staiga į kovą puolė nauji raitelių pulkai, iki šiol ramiai stovėję priešo rikiuotės viduryje.“ Tai buvo kone savižudybė – kunigaikščio I. Temkino – Rostovskio vedami raiteliai neturėjo jokių šansų pramušti skydais sustiprintos ir ietimis pasišiaušusios pėstininkų rikiuotės.
Tad pasuko kairiau ir, susilieję su atakon pajudėjusiu rusų Kairiosios rankos pulku, bendrai smogė dešiniajam, „lietuviškajam“ LDK armijos sparnui. Jurgio Radvilos husarai nepalūžo ir „...pradėjo iš arti kautis su maskvėnais kardais.“ Bet kur kas gausesni maskvėnų būriai ėmė supti iš paskutiniųjų besiginančius husarus. Tad netrukus Ostrogiškis įsakė rusų persekiojamiems husarams trauktis. Šie žinojo kur ir kaip pasitraukti ir, „...užvedė priešo raitelius, lipte lipančius jiems ant kulnų, tiesiai ant karo pabūklų ir pėstininkų...“ Baisi eglyne užmaskuotos artilerijos salvė smogė į susigrūdusius raitelius, išguldė ištisas maskvėnų kavalerijos eiles. Priešams dar pridėjo iš centro patrankas dešinėn atsukę samdiniai, kurie anot rusų šaltinių „...iš patrankos nužudė Priešakinio pulko vaivadą, kunigaikštį Ivaną Temkiną Rostovskį.“
Tai nulėmė kautynių baigtį - maskvėnai palūžo, o LDK armija jau ėmė pulti visu frontu.

Respublika prieš Maskvą: Smolenskas
patrankininkas
gedas
Pagaliau - laikau rankose knygą. Sunki, blizgi, spalvota. Tikiuosi - bus įdomi visiems, besidomintiems istorijos gaisre pražuvusia Abiejų Tautų Respublika.
Šiandien - kiek apie Smolenską - pagrindinę Respublikos tvirtove rytuose. Vargu ar koks LDK miestas buvo ginamas atkakliau (o maskvėnų lygiai taip pat niršiai puolamas). Tiesą sakant, net LDK sostinė, kai iki jos pagaliau prasibrovė Maskvos pulkai, gynėsi kur kas menkiau. Smolenskas gi - it šarvuota bokso kriaušė metų metais be virpesio atmušinėjo priešo smūgius.
"Purvinoji" 1502 m. apsiaustis (trukusi 3 mėnesius) , "girtasis" 1513-ųjų sausio šturmas (apsiaustis truko mėnesį), 1513 m. rudens puolimas (3 mėnesiai), 1514 m. apsiaustis (gegužė - rugpjūtis)...
Nuolatinių puolimų nukamuoto Smolensko gyventojus turėjo apimti neviltis – viena kęsti apsiaustį kartą per dešimtmetį, kita – kas keletą mėnesių, kai priešai sunaikina visą apylinkių derlių, o saviškių pagalba vėluoja mėnesiais. Tad kodėl jie taip įnirtingai gynėsi? Atsakymas banalus - jie pirmiausia gynė savo pačių laisvę, tiksliau - laisves. Juos galima vadinti "pirktiniais LDK patriotais".

(knygos ištrauka)
Tokia atkakli gynyba, be galingų įtvirtinimų ir narsios įgulos, didele dalimi buvo pačių miestiečių nuopelnas. Ne veltui LDK didysis kunigaikštis Aleksandras dar I – ojo karo su Maskva metu, 1493 – iaisiais, kreipėsi į miestiečius, prašydamas tvirtai ginti Smolenską. Ne už dyką – smolenskiečiai LDK turėjo ypatingą statusą – iš kunigaikštystės valdovų nuo pat 1442 m. buvo išsikovoję gausybę privilegijų ir atleisti nuo daugybės valstybinių prievolių. Pvz., vien 1500 m. juos penkiolikai metų atleido nuo prekybos mokesčių, prievolės tiekti vežimus ir arklius kariuomenei. Smolenskiečių bojarinai be kalbų turėjo visas LDK bajorų teises, o karalius įsipareigojo nė pirštu neliesti jokių senųjų Smolensko diduomenės teisių ir teritorijų. Kaip rašo rusų istorijos profesorius Aleksandras Filiuškinas, „Tokios teisės ir nesisapnavo Maskvos valstybės miestiečiams. Jos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečius darė kur kas didesniais patriotais, nei bet kokie lozungai ar ideologijos. Tad miestiečiai mirtinai priešinosi rusų kariams, nes prijungti prie Maskvos jie būtų praradę savo išsikovotą statusą... Taip, smolenskiečių lojalumas buvo pirktinis, bet kaina buvo aukšta ir tenkino abi puses.“ Beje, nors didžioji miestiečių dalis ir buvo stačiatikiai, tai nereiškė jokių šiltų jausmų maskvėnams, nes stačiatikiai to meto LDK jautėsi ramiai ir užtikrintai, gyvenantys savo valstybėje. Juolab, kad sudarė didesnę LDK gyventojų dalį.

Tualetų atsiradimas Lietuvoje
darbinyks
gedas
Netrukus pasirodysiančiame "Iliustruotosios istorijos" numeryje - mano tekstas apie tualetų atsiradimo istoriją Lietuvoje.
Reikia pasakyti - ne pati populiariausia tema - juk ir girtis čia nelabai yra kuo, o va pasibaisėti - galima greitai. Mat ankštuma, nešvara, nosį riečianti smarvė – tai pirma, kas šaus galvon prisiminus apsilankymą ir daugelyje šių dienų lietuviškų viešųjų tualetų.
Tualetų istorija  - tai stebėtinas tęstinumas: dvi (platesnės) lentos permestos per mėšlo duobę - toks tualetas būdingas ir viduramžių Kernavėje, ir... kai kuriuose tarpukario Lietuvos Laikinosios sostinės rajonuose. O ką jau kalbėti apie XIX a., kai lietuvių gydytojai piktinosi, jog „Užvažiuok pas kokį mūsų ūkininką ant kiemo, tai pirmučiausia išvysi didį nešvarumą nuo žmonių mėšlo, – visi pašaliai pasmirdę.“
Kai į pirmas lauko išvietes kaimiečiai žiūrėjo su nuostaba – „malūnas ne malūnas, tik be sparnų; spinta ne spinta, tik nemarginta.“  Kai baiminosi, kad galbūt tokie įtaisai net ir nuodėmė – šeimynykščiai, gaspadoriaus verčiami vaikščioti į lauko išvietę, atsikalbinėdavo: „Tai, imsime dabar ir eisime ten, kur tiktai jagamasčiai (lenkų k. – „ponai“, aut. past.) vaikščiojo! da gali būti griekas.“
To meto miestuose - kitos - atsikratymo išviečių turiniu problemos. Juk ne kiekvienam įkandamos apskretėlių (ramiausiai sėdinčių ant srutų statinės ir griaužiančių riestainius) chuliganavotų (neleisi nuosavą daržą užversti miesto išviečių atmatom - apkuls) "zolotarių" paslaugos. Tekdavo suktis "piktai ir pigiai".
Ir laukti vokiečių, kurie 1915-aisiais okupavę kraštą pasibaisėjo ir mikliai privertė kožną sodybą susiręsti "mežamasias ir sėdžiamąsias vietas". Be kita ko, kasdien plaunamas "klorakalkiais". Valstiečiai spjaudėsi, bet "būdeles" statėsi - ar juokas - už įsakymo nevykdymą grėsė iki pusmečio kalėjimo.
Tekste dar daugel ko - ir apie klozetų rūšis, ir to meto "tualetinį popierių", ištaigingas Žemutinės pilies latrinas, "draugiškas" (ir nelabai) Vilniaus miestiečių "mėšladuobes".

Nešvarus reikalas (II) - Tokios tokelės
maropaukštis
gedas
Naujojoje "Verslo klasėje" pasirodė antroji straipsnio apie sunkų verslumo dvasios kelią (su mačete rankose) pro lietuviškojo mentaliteto džiungles. Atradimus, nusivylimus (kaip lietuviški pardavėjai nusivylė lietuviškais pirkėjais):
///
Tačiau krautuvių savininkai gailėjo gerų žodžių tautiečiams, esą, mažai kreipusiems dėmesio į parduotuvės „tautybę“ ir jas kone boikotavusiems. Mat svetimose krautuvėse – tai saldainiai bus gražiau supakuoti, tai ir kitos prekės – jei ne pigesnės, bent kokybiškesnės. Todėl net jei „reikia plaukus kirpti, einame pro šalį Stašaitį ir nešame, kur didesnė elegancija.“
Tad veltui pardavėjai mėgindavo praeivius suvilioti jausmingais šūkiais – kaip Tirkšlių pardavėjas S. Meižis, 1903 m. miestelyje atidaręs krautuvę su iškaba „Krautuvė S. Meižio. Broliai pirkite.“
Sunkiai, tačiau pamažu imta suprasti, kad eilinis pirkėjas „neatjaučia tautiškumo, jis žiūri savo smagumo, naudos ir parankumo.“
///


Ir post scriptum su keliais pastebėjimais, kuris, deja, netilpo į žurnalą, tad dedu čia. Juk tikrai ironiška, jog tuomet manyta, kad lietuviškas verslas- geriausias vaistas įsibėgėjusiai emigracijai tramdyti...
///
emigracija ir verslasCollapse )