patrankininkas

Sudiev, Lietuva, man linksma buvo...

Nežinau ką išskrendantys dainuoja dabar, bet XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje tai buvo lietuvių atsisveikinimo su Tėvyne daina. Išeivių-emigrantų, į carinę kariuomenę ir I pasaulinio karo skerdynes mobilizuotų, į tremtį vagonais išvežamųjų... Net savižudžių paliktuose rašteliuose pasitaikydavo populiariausia šios dainos eilutė...Kai kur nurodoma, jog žodžiai "tautos", kitur - A. Baranausko ((publikavusio dainos tekstą kaip sudėtinę dainų rinkinio-poemos "Kelionė Peterburkan" dalį dar 1859-aisiais).
Daugel kur minima, ji palikdavo sukrečiantį įspūdį tiek liekantiems, tiek išvykstantiems. Neteko girdėti kokia jos melodija, bet turėtų būti įsimintina, jei ją be problemų iškart pasigaudavo ir uždainuodavo dešimtys lietuvių.
Raimundas Jucius dėka pagaliau pamačiau visą jos tekstą (reikia pasakyti anksčiau specialiai neieškojau, bet vis ketindavau), 1914 m. leidinyje "Dievas ir Tėvynė".
Ilgai neieškojus - keletos šios dainos paminėjimų:
///
Sudiev, Lietuva!
Man linksma buvo
Gyvent tavo šalelėj... -
staiga viename vežime, išvažiuodami iš miestelio, uždainavo keli vyrukai; tuojau jiems pritarė kiti, ir bent kelios dešimtys vežimų ėmė paskui juos traukti atsisveikinimo dainą... Dėdelę pakratė šiurpulys, pradėjo springti ašaromis ir, greit sugrįžęs prie ratų, ėmė kinkyti arklius.
///
arba:
///
Taigi ir paskutinis trėmi­mas nelabai senelį gąsdino, tik kad metai ne tie ir sveikata ne ta. Važiuojant per Kazlų Rūdą, kur gyveno jo sesuo, senelis pasakė „Sudiev, sesele, trečią kartą mane į Rusiją veža, dabar tai jau negrįšiu". Ir uždainavo:
Sudiev, Lietuva, man linksma buvo
Gyvent tavoj šalelėj,
Širdy man skaudu ir graudu,
Svetimon važiuojant.
///
arba
///
Lapkričio 7 d. 9 val. vakaro Šiaulių katalikų kapinėse rastas pasikoręs vyras 25 m. amžiaus. Jo asmenybė nežinoma, nerasta jokių dokumentų asmenybei įrodyti, ir laišką parašė, bet nepasirašė. Laiškas baigiamas „Sudiev, Lietuva, man linksma buvo“. (Rytas. 1935 m. lapkričio 13 d., 8 p.)
darbinyks

Pypkių šventinimas Vadžgiryje 1895-aisiais

1895 m. į Vadžgirį atvykęs kunigas Adomas Rimavičius, stebino parapijonis pirmiausia tuo – kad buvo kilęs iš bežemių valstiečių...Ir nevengė pašnekėti iš sakyklos keistų dalykų - pvz., apie būsimus laikus, kai... „vežimai važinės be aklių, žmonės skraidys ore kaip paukščiai, laukus ars ir derlių nuiminės mašinos, žmonės susikalbės per atstumą ir matys kas dedasi visame pasaulyje.“
Bet vieną dieną kunigas perspjovė ir šias šnekas, keletą sekmadienių iš eilės garsiai paskelbęs, kad sekmadienį po Šv. Izidoriaus (žemdirbių globėjo) atlaidų šventins parapijiečių pypkes: kad šiuos aplenktų nelaimės, sustiprėtų sveikata ir pan. Žinios apie būsimą šventinimą pasiekė net kaimynines parapijas – Eržvilką, Girkalnį, Skirsnemunę.

Todėl nurodytą sekmadienį į Vadžgirio bažnytėlę prisigrūdo minios žmonių – atjojo net tie vyrai, kurie ir Velykoms neprisiruošdavo. Atvyko net tie, kurie nelabai ir rūkydavo, bet pypkę namuose laikė kaip vyriškumo simbolį. Ir pypkių prisivežta visokiausių: kas iš kariuomenės parsinešęs, kam iš Argentinos atsiuntę ar bent Rygoje – Vilniuje pirkęs. Tie, kurie niekaip negalėjo dalyvauti, pypkes įdavę per gimines, žmonas – kad pašventintų.
Pamaldos tądien buvo ypač iškilmingos, o pypkes, dėl didelės jų gausos nuspręsta šventinti šventoriuje – bažnyčioje būtų netilpę nei žiūrovai, nei pypkės.

Taigi, į šventorių prinešė lentų, sudėjo pypkutes: „Į pirmąją eilę – pačias gražiausias, toliau – paprastesnes. kai sudėjo, tai net akys raibo. Čia baltos porcelianinės, kaustytos sidabru, su ilgais lenktais „cibukais“, su sidabriniais dangteliais, papuoštos įvairiomis grandinėlėmis, o ten paprastos „kukavinės su įmantriai surangytais kandikliais. Buvo net puskvortės dydžio su keletu kandiklių, turbūt skirtų turkiško kaljano rūkymui, na ir pagaliau paprastos, kuklios mužikiškos, savo rankomis iš beržo gumbo ar ąžuolo šaknies išskaptuotos su trumpu iš lazdyno metūgio padarytų kandikliu. Žmonės šurmuliavo, veržėsi į priekį prie tos nuostabios parodos, net moterėlės, ne vienam vyrui nervus per taboką sugadinusios, stengėsi pamatyti šio pasaulio grožybes.“
Kai pasirodė kunigas, minia nustebo – šis buvo be krapylos (šlakstyklė), be kamžos (liturginis drabužis), atėjo pasiremdamas sunkia ąžuoline lazda.
Vieni vėliau kalbėjo, kad atėjęs, Adomas suguldytas pypkes apšaukė – išvadino pragaro smarve ir nelabojo monais, kiti sakėsi neprisiminą, kad kunigas ką būtų sakęs – esą darbo ėmęsis tylėdamas. Tačiau apie regėtą sceną visi dalyviai pasakojo ir vaikams ir anūkams (minėjo net to meto spauda), nes:
„...vienus, ypač moteris, nepaprastas džiaugsmas apėmė, o kitus siaubas, kai kunigo, abiem rankom laikoma gumbuota lazda vėl ir vėl pakildama virš galvų su visa jėga nusileisdavo ant pypkių. Tuos nusileidimus lydėjo dūžtančių brangenybių garsai ir sulaikiusios kvapą minios atodūsiai, o į šalis lakstė sudužusių pypkių skeveldros.
Pradžioje kai kurie pypkių savininkai dar bandę gelbėti savo turtą iš pražūties, bet pabūgę grėsmingos kunigo lazdos, greitai atsitraukę ir dūsaudami stebėję jų žuvimą. Kai ant tų lentynų neliko nė vieno sveiko „prietaiso“, kunigas liovęsis ir, pasiramsčiuodamas lazda, pasukęs į kleboniją.“


(Pasakojimą radau Albino Stoškaus knygoje "Vadžgirys"), nuotraukose - Vadžgirio bažnyčia (Vikipedija, E. Giedraičio nuotrauka, XIX a. pabaigos pypkė - Šiaulių "Aušros" muziejus).
zuikis

Lietuvio kodas - kaip gyvenome (maždaug) prieš šimtą metų


...Iki 1905 m. kaime, esą, niekas nebuvo matęs net naujoviško padargo – plūgo. Pirmasis plūgą nusipirkęs toks ūkininkas Kovėra. Bet „kol artojas nuvarė vagą į kitą rėžio galą (o kaime rėžiai ilgi), susirinkę prie jos gaspadoriai nepasitikėdami svarstė, kad tokiu įrankiu dirbant, greit dirvose niekas nebeaugs, nes apačia palieka daili kaip asla. Esą niekuo negalima geriau suarti kaip žambriu. Daugelis šitos nuostatos ir laikėsi – nepirko plūgų.“
Bet šituo plūgu naujovės kaime nesibaigė. Anot A. Daunio, netrukus Stulpinų giminės sodyboje įvyko vestuvės – Stulpinaitę vedė iš Amerikos grįžęs toks Jonas Spirius. O šis buvo gerokai svieto matęs vaikinas. Taigi, „jis nusiperka ne tik plūgą, bet ir dar didesnę naujovę – spyruoklines akėčias, kurios sukėlė dar daugiau ginčų ir kritikos nei Kovėros plūgas. Vos tik Spirius, atkinkęs arklius, nujojo pietauti, visas būrys didelių ir mažų gaspadorių susirinko prie to <...> drapako, kuris purtė žemę. Ir prasidėjo diskusijos „už“ ir „prieš“. Atsimenu, kad prieš plūgą, ir dar labiau – prieš akėčias, pasisakė kaip tik senasis Daunys Galinis. (Jis mat buvo nebe gaspadorius ir už nieką nebeatsakė). Jis nusispjovė ir, pasakęs, kad „tie nauji išmislai žada tik badą“, nuėjo bambėdamas.“
///

Šios knygos idėja gimė netyčiom, kai, ruošdamas medžiagą vienam projektui, sumaniau aprašyti vieną XX a. pradžios Lietuvos gyventojų vasarą. Pamažu tų žmonių gyvenimo papročiuose, mąstymo būde, poelgiuose su nuostaba ėmiau atpažinti ir daugelį šių dienų lietuvio savybių. Tokių radau ir pažvelgęs į žilesnius laikus – XIX amžiaus gelmes, ne vieną pastebėjau ir tarpukario „smetoniniuose“.
Pasirodo, slenkant dešimtmečiams lietuvio būdas keitėsi ne tiek ir daug. O daugelis pažiūrų, įpročių ir nuostatų suformuoti visai ne sovietmečio „radiacija“ apšvitintos tarpukario Lietuvos visuomenės mutacijų. Kasti reikia gerokai giliau.
Gal tai padės suprasti, kaip ir kiek senovinio tautinio charakterio bruožai (tebe)daro įtaką šių dienų gyvenimui. Šimtmetis čia, žinoma, sąlygiškas dalykas – šį tą atrasime net viduramžiuose, o kai kas pažįstamo puikiausiai matyti ir vėlyvojo tarpukario tautiečių elgsenoje.
Paprastai kalbant – čia rasite, koks buvo ir kiek išliko stiprus šimtametis lietuviškas požiūris į verslą ir amatus. Į mišką, žemę ir emigraciją. Kas laikyta laime. Kokių būta valgymo (ir gėrimo) įpročių, kaip žiūrėta į higieną.
Ar Lietuva tebėra „kraštas su kontrabandos siela“ – kaip ją prieš šimtmetį vadino rusų valdininkai? Ar dažnai idealizuojami knygnešiai neturėjo ir labiau žemiškų priežasčių knygų kontrabandai ir ar verta tai nutylėti? Paliečiamos aktualios šių dienų visuomenės temos – ar šių dienų batalijos dėl kalbos tvarkymo reikalų nėra šimtmečio senumo kalbos „tvarkymo“ aidai? Ar lietuviams iš viso būdingas gebėjimas susitarti tarpusavyje – tiek prieš šimtmetį, tiek dabar? Kiek panašūs (ir kiek ne) buvo alkoholio prekybos reguliavimo būdai (degtinės monopolis) ir kaip į tai žiūrėjo visuomenė. Ar šių dienų „mūšiai dėl paminklų“ neprimena lygiai aršių batalijų dėl „carizmo liekanų“ pašalinimo tarpukario Lietuvoje.
Daugiausia mėginta pasisemti iš XIX ir XX amžių sandūroje gyvenusių lietuvių. Laikais, kai knygnešio Jurgio Bielinio kalbas apie „ruso išvijimą ir nepriklausomą Lietuvą“ daugelis laikė sapalionėmis, o patį kalbėtoją – lengvai kvaištelėjusiu.
Laikais, kai daiktai ir papročiai (bent to meto valstiečių akimis) kito su neišmatuojama sparta. Štai XIX a. šeimyna dar valgė iš bendro indo, o po poros dešimtmečių jau kiekvienas turėjo po savo „bliūdelį“ (seniai murmėjo, kad nuo to tik plovimo daugiau). O medinius noragus keitė geležiniai plūgai (gaspadoriams nepatiko, kad naujieji sunkūs: „Sako, žambį [„žambis“ – senovinis medinis arklas] lengvai paneši, o plūgą sunku pakelti, tai ir arti turbūt sunkiau. Su žambiu ardami, užsigulę spaudžia jį į žemę, kad giliau artų, o su plūgu ariant, paspaudus kiek, šis šoka lauk. <...> Dirvos našumas, sako pamažėjo, kai ėmė plūgais arti – pagilėjo armuo, – į paviršių iškėlė blogą žemę...“
Švelnėjo rūstaus pasninko papročiai, daugėjo higienos (moterys praustis ėmė nebe 2–3 kartus per savaitę, o kasdien). Galų gale – jei XIX a. lietuvis savo reikalų atlikti dar tūpė už namo, ar patvory, tai XX a. pr. daugelis jau turėjo lauko išvietes (nors su dar vėlesnių laikų išmone – tualetais namo viduje – jau retas senolis norėjo susitaikyti).
zuikis

Kaukas Gugis ir Kerų karas: lietuviška maginė mitologinė fantastika

Skaitant šią knygą pirmiausia pasigalvojo, kad panašiai matyt būtų rašęs ir archeologas Petras Tarasenka, kurio "Pabėgimu" užsiskaitydavom sovietmečiu. Jei tik būtų girdėjęs ir žinojęs apie tokią "fantasy"/maginę fantastiką.
Na, bet turi neblogą pamainą - Justino Žilinsko knygoje mirgu marga nuo lietuviškos mitologijos, nors dažniausiai tai - mitinių būtybių kailiukus, žvynus ar gaurus apsirėdę šių dienų paaugliukai.
Greitų sprendimų, isteriškų poelgių, aršių nuomonių - pagatavi čia kariaut, čia taikytis, čia išduot. Bėgt, nešti, prašyti pagalbos, pulti-trauktis.
Stilius įdomus - viena vertus nemažai senojo lyg ir neskubraus praėjusio amžiaus (sakau - Tarasenka), kuris tarsi fonas. Kita vertus - veiksmas lipa ant veiksmo, poelgiai staigūs, viskas lemiasi čia ir dabar - it japoniškuose multikuose (kurių herojai rods net sveikindamiesi rėkauja).
Yra ir istorija-istorijoje - man bene labiausiai patikusi knygos dalis.
Yra savas pasaulis (labai pagirtina kad knyga su žemėlapiu), su savo dėsniais ir taisyklėmis. Yra iliustracijų (ypač šauni su kipšais).  Jo net vietą galima surasti - sprendžiant iš to, kad nuo aprašomos vietos žygūnas perdien pasiekia Veliuoną - veiksmas turėtų vykti senovinėje Karšuvos žemėje.
Tokia knyga gali būti puikus mėginimas tarsi tortą - įteikti skaitančiam vaikui lietuviškų nuotykių ir mitologijos gabalėlį - kad pamatytų, jog įdomu gali būti ne tik troliai-elfai, bet ir kaukai-kipšai, kad baisu - ne tik vampyrai: šnerves išplėšt-žarnas suverpt ne blogiau moka ir tautinės laumės.

O šiaip, skaitant knygą prieš akis pralėkė daug vaizdinių, dėl kurių autorius visai nekaltas ir kurių matyt nesitikėtų rašydamas: kavavirė, Veliuona ir labiausiai pelkėtos jos apylinkės, vienoje Indonezijos salyno salų kadais gyvenę hobito pavidalo žmogučiai, garsioji Galadrielės gundymo visagaliu žiedu scena (iš pirmojo Lord of the Rings), naujausias atradimas, jogei hibridinei žmonių rūšiai teoriškai įmanoma susidaryti per kokius 28 metus o įsitvirtinti per 70 - 84 metus.
Gerai kai knygos kelia minčių suaugėliams, įdomu kokių sukels jaunesniems - tą tik sužinosiu, nes mano jaunėlis šią knygą skaitys jau tik po manęs..:)
patrankininkas

Vilniaus pilių išvadavimas - 1661 m. gruodžio 3-ioji

Šiandien sukanka 356 metai, kai pasidavė Vilniaus Aukštutinėje pilyje įsitvirtinusi maskvėnų įgula. 1661 m. gruodžio 3 d. LDK sostinė pagaliau buvo išvaduota po ilgiau nei metus trukusios apsiausties.
Rekia pasakyti, kad 1661 m. gruodžio pradžioje priešų tebuvo likę 78 ir jie matė, jog lietuvių kariai (vadovaujami prancūzų generolo Conetierre) rengiasi lemiamam šturmui, kurio nebeatremsi. Matė ir kad jų (maskvėnų) vadas, atmetęs visai garbingą pasiūlymą pasiduoti (priešams žadėta leisti pasitraukti, kiekvienam pasiimant tiek turto, kiek galės panešti), ketina šturmo metu tiesiog susisprogdinti (įsakė po savo kambariu sunešti 10 statinaičių parako).
Tad eilinių maskvėnų karių nervai nebeišlaikė – pusantrų metų prasikankinę apsuptyje, jie visai neketino beprasmiškai žūti dėl didesnės savo vado garbės. Sąmokslininkams, atrodo, vadovavo škotų pulkininkas (to meto caro armijoje daugelis karininkų buvo užsieniečiai) – įsiveržę pas Myšeckį jie surišo pastarąjį ir 1661 m. gruodžio 3 – iąją pasidavė lietuviams. Myšeckis netrukus buvo nukirsdintas už karo nusikaltimus – daugiau nei 150 įkaitais laikytų Vilniaus miestiečių nužudymą.
Tuomet, pilką-purviną 1661-ųjų žiemą Vilniaus pilių išvadavimas daug džiaugsmo miestelėnams neatnešė: apsiausties metu sostinė žiauriai nukentėjo – iš Žemutinės pilies ir Katedros teliko griuvėsiai. Dar daugybę metų Vilnius gydėsi žaizdas, padarytas Tvano metu ir nebeatgavo buvusios didybės. Matyt todėl gruodžio 3 d., kai LDK atgavo (tegul ir beveik virtusią griuvėsiais) savo sostinę, atsitiesė po valstybę kone pasiglemžusio Tvano, taip ir netapo bent kiek žymėtina data.
Kadaise rašiau, kad gruodžio 3-ioji vis dėlto galėtų tapti puikia miesto švente: tądien nuo Aukštutinės pilies kalno galėtų saliutuoti senovinėmis LDK uniformomis apsirengę kariai, o virš Gedimino bokšto (vos vienai dienai pakeitusi tautinę) lėtai iškiltų senoji istorinė LDK vėliava. Taip kaip prieš gerus 350 metų. Šiandien gi... žvelgiant į Gedimino pilį, į velniška spirale susivijusią paminklų-problemų pynę (Lukiškės, Kryžkalnis) labiau kyla minčių apie... simbiozę. Šuo kariamas pripranta, o problemai įsisenėjus žmonės prie jos prisitaiko, ima ja gyventi ir ja naudotis.
Collapse )

Kiek simbiozės esama šių dienų Gedimino pilies kalno tvarkyme, pjautynėse dėl aikštės, tinkamesnių ir nelabai paminklų? Ko gero nemažai. Ir ko gero, vėl reiktų kokio prancūzų generolo ir škotų pulkininko...
ein revolver

Emigrantiški bizono odos batai

Vieną iš senosios emigracijos potvynio palikimų – puikus eksponatas, kurį šiandien galima pamatyti Nemakščių „Aštuonračio“ muziejuje. Tai bizono odos batai, kuriuos į JAV darbuotis išvykęs sūnus atsiuntė savo tėvui – bet pats gimtam krašte, pasakojama, daugiau nebepasirodė... Senukas batus saugojo kaip didžiausią brangenybę (ji tokia ir buvo tais laikais), susukęs į laikraščius/skudurus. Taip ir neapsiavė iki pat mirties – net bažnyčion su jais nėjo, kad ginkdie nenudėvėtų.
O batai neprasti – bizono odos, su amerikietiškais kaliošais komplekte (kaliošai ne šiaip, o aišku „made in U.S. of AM“ kaip tuomet rašydavo). Muziejuje apsilankantys amerikonai, sako, nuo šių batkaliošų tiesiog lydosi, pinigo kalnus siūlo. Su tokiais odiniais blizgučiais lengva įsivaizduoti vaikštinėjant po Kaponės laikų Čikagą kokį Alviną Karpį (legendinį lietuvių kilmės gangsterį).
Istorijos moralas? Na, jokio. Juk, jei dovana būtų praktiškesnė - senukas irgi būtų ją taupęs, matyt tokia natūra buvo. O ir kad taupė - gerai - liko muziejui, kurį, beje, visiems rekomenduoju aplankyti. Tai tiesiog entuziasto - Leono Tamulevičiaus, tiesiog paprastam namuke sukauptas neįtikėtinas kiekis vertybių (pvz., karutis, naudotas Žemaičių plento tiesime), kurias ne tik galima paliesti, bet ir pačiupinėti, pakilnoti, kche..pauostyti;)



lankininkas

Kušlikų kalvų mūšis


Greitai pasirodysiančiame "Iliustruotosios istorijos" žurnale - mano tekstas apie vieną užmirštą XVII a. mūšį su maskvėnais.
...tai buvo vienos iš keistesnių Trylikamečio Abiejų Tautų Respublikos karo su Maskva kautynių. Dvi maištaujančios ir po namus išsivaikščioti ketinančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių divizijos 1661 m. rudenį Polocko apylinkėse pastojo kelią į Lietuvą žygiuojančiai maskvėnų armijai. Šie elitiniai užsieniečių apmokyti caro pulkai skubėjo į pagalbą Kauno ir Vilniaus pilyse lietuvių apsuptoms priešų įguloms, taigi nuo mūšio priklausė ir LDK sostinės likimas.
Žemiau - tradicinė ištrauka:
Rusijos caras Aleksejus Michailovičius buvo tituluojamas Romiuoju, tačiau jau nuo valdymo pradžios rengėsi karui su Abiejų Tautų Respublika.
Tad 1648 m., kai Ukrainoje prieš Respubliką sukilo Bogdano Chmelnickio vedami kazokai, maskvėnai ėmėsi paskubomis (jau trečiąsyk XVII a.) stiprinti ir reformuoti savo armiją. Čia jiems padėjo
tuntai samdytų užsienio karo specialistų: Europoje kaip tik baigėsi vienas nuožmiausių ikipasaulinių karinių konfliktų – Trisdešimtmetis karas, pražudęs iki aštuonių milijonų žmonių.
Per šešerius metus, kai Respublika nukraujavo žiauriose vidaus kovose su kazokais, maskvėnai gerą dalį savo pajėgų pertvarkė į Vakarų pavyzdžio karių pulkus.
Apmokyti ir vadovaujami užsienio karininkų, ginkluoti Vakarų Europoje pirktais ginklais, amunicija, jie sudarė armijos branduolį, parengtą pulti Respubliką. Šie XVII a. „žalieji žmogeliukai“ Maskvoje buvo pavadinti Naujosios, arba Užsienio, rikiuotės pulkais. Daugiausia tarp jų buvo pėstininkų – muškietininkų ir pikininkų (ietininkų), ginkluotų Nyderlanduose pirktomis pikomis, alebardomis, špagomis, muškietomis, šarvuotų vietos ir užsienio gamybos kirasomis, dėvinčių vakarietiškus moriono ar kabaseto tipo šalmus. Netrūko ir kavaleristų – dragūnų (raitieji šauliai, mūšyje kovojantys pėsti) ir raitarų (raiti šarvuoti šauliai) pulkų, ginkluotų muškietomis, karabinais, pistoletais ir špagomis. O bene grėsmingiausia jėga tapo sunkiai šarvuoti husarai (Vakarų Europoje jiems buvo supirkta tūkstančiai šarvų komplektų), ginkluoti ietimis ir pistoletais. Maskvėnų husarai nuo Respublikos skyrėsi gal tik tuo, kad neturėjo garsiųjų sparnų, o vietoj Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karių ant šarvų krūtinės dėvimo kryžiaus turėjo pritvirtintą dvigalvio rusų erelio simbolį.
patrankininkas

Stuobrys sužadėtuvėse - kaip maskvėnų djakas atstovavo carą

Panašu, kad Rusija savą "Petrą I-ąjį" galėjo turėti gerokai anksčiau, jei tik nebūtų nužudžiusi vadinamojo Dmitrijaus Apsišaukėlio...
Žemiau - nedidelė ištrauka iš naujosios knygos "Respublika prieš Maskvą".
///
Pastarasis su maždaug 15 tūkstančių lenkų – rusų – kazokų karių armija 1604 m. spalį peržengė maskvėnų valstybės sieną , o 1605 m. birželį įžengė į Maskvą. Avantiūristas tapo caru.
Daugelį savo įsipareigojimų ir pažadų, duotų Respublikos didikams bei valdovui Zigmantui Vazai, Dmitrijus tučtuojau „pamiršo“. Tačiau nepamiršo savo meilės lenkų kunigaikštytei Marinai Mnišek...
Tad jau 1605 m. spalį į Krokuvą atvyko didelė maskvėnų pasiuntinybė, vadovaujama djako Afanasijaus Vlasjevo (djakai to meto Rusijoje buvo raštininkai – finansininkai, kanceliarijų viršininkai ir pan.). Pastarasis sužadėtuvėse turėjo atstovauti patį carą. Pasiuntiniai žibėjo prabanga – vien dovanų (nuotakai, uošviui ir Respublikos valdovui) atvežė apie 200 vežimų.
1605 m. lapkričio 12 d. Krokuvoje įvyko gana keistos sužadėtuvės – Marina Mnišek susižadėjo su maskvėnų valdovu Dmitrijum, kurį atstovavo visus savo keistu elgesiu juokinęs djakas Vlasjevas. Ceremonijoje dalyvavo net pats karalius Zigmantas Vaza ir visa Respublikos didikų „grietinėlė“.
Nutiko ir kurioziškų dalykų – kai kardinolas Bernardas Maciejovskis sužadėtuvių metu paklausė djako ar Dmitrijus nėra susižadėjęs su kita, šis tik gūžtelėjo pečiais ir garsiai suburbėjo: „O man iš kur žinoti! Jis man to nesakė...“ Lenkai leipo juokais – djakui paskubom paaiškino, kad tai tėra ritualinė frazė, bet šis nesiliovė piktintis: „Jei būtų su kita susižadėjęs – manęs čia būtų nesiuntęs!“
Lenkų bajorus stebino ir vergiškas Vlasjevo elgesys – šis nedrįso net prisiliesti prie Marinos, o vėliau buvusios puotos metu sėdėjo it medinis (jį teko kone prievarta pasodinti greta sužadėtinės – nieko nevalgė ir vos judėjo – mat bijojo netyčiomis prisiliesti prie Marinos (be to, greta sėdėjo ir pats Respublikos valdovas). Tiesa, gali būti, jog šitaip jis savotiškai protestavo – mat Zigmanto Vazos šeimyna valgė iš auksinių indų, o sužadėtiniams valgiai buvo patiekti tik sidabriniuose...
Tuo tarpu Maskvoje jau nuo pirmų Dmitrijaus viešpatavimo dienų vis stiprėjo bojarino Vasilijaus Šuiskio gudriai kurstomas nepasitenkinimas naujuoju valdovu.
Collapse )
maropaukštis

Apie Kirilą Aleksandrovą

Šiom dienom sužinojau, kad Kirilas Aleksandrovas, rusų istorikas 2016 m. apsigynęs disertaciją apie Vlasovo armiją... Vis dėlto prarado ist. daktaro laipsnį. Į laipsnius aš pats žiūriu kiek abejingai - visad svarbiau žmogaus darbai - bet šiuo atveju čia tik dar vienas iš rytų kaimynės simptomų. Pridursiu, kad Aleksandrovas - žinomas antistalinistas, Atgimimo laikais dirbęs Lietuvos radijo rusų redakcijoje, Sąjūdžio spaudoje ir gynęs Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1991-ųjų sausį.
Reikia pasakyti, kad jo disertacijos gynyba 2016 m. priminė tikrą mūšį, kuris vis dėlto buvo laimėtas.
Apie tai savo laiku rašiau čia:
K. Aleksandrovo (ir daugelio kitų mokslininkų) duomenimis Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių pusėje įvairiuose kariniuose junginiuose kovėsi iki 1, 5 mln. sovietų piliečių. Žinant, kad Vokietijos ginkluotose pajėgose – Vermachte karo metu iš viso tarnavo 18 mln. žmonių (iš jų 2 mln. dirbo karinėje pramonėje), jie sudarė įspūdingą vokiečių armijos dalį.

Tai beprecedentis fenomenas“ – teigia Kirilas, pridurdamas, kad nei 1812-ųjų kare su Napoleonu, nei Pirmojo pasaulinio karo metu „rusų belaisviai generolai ir karininkai iš tėvynainių nekūrė karinių dalinių kovai priešo gretose prieš savo valstybę“. Tik labai pasistengus, Pirmo pasaulinio karo metu austrams ir vokiečiams pavyko suburti 7 tūkst. karių brigadą (o ir šios didelę dalį sudarė rusų pilietybės neturėję haličėnai).

Bet tik tam kartui... Šiaip, žinoma, viskas buvo aišku, jeigu žmogus turi katiną, vardu "Manerheimas" (žr. foto) jam Rusijoje bus sunku. Štai Kirilo interviu svoboda. org iš kurio pacituosiu keletą momentų neskaitantiems rusiškai:
///
- Ir kokia buvo jūsų pagrindinė [disertacijos] išvada?
Mano pagrindinė išvada, kad karininkų stojimas į Vlasovo armiją buvo dėl daugelio priežasčių. tai, beje, ir sulaukė karščiausios diskusijos ir politinių kaltinimų. Bet aš nematau čia jokio kriminalo. Pagrindinė Vlsavo armijos karininkų dalis priklausė socialinėms grupėms, kurios 20-30-aisiais metais buvo ypač represuotos. Tai valstiečių kilmės žmonės...Be to, buvo išeiviai iš neproletarinių socialinių grupių - buvę prikliai, dvarininkai, dvasininkų vaikai. Tuo pagrindu aš padariau išvadą, kad patį Vlasovo armijos karininkų korpuso egzistavimo faktą pagal jo asmeninę sudėtį galima vertinti kaip socialinį protestą prieš stalininę represinę politiką.
- Tai, matyt, ypač papiktino jūsų priešininkus?
Taip, nors nematau tame nieko baisaus...
- O ko iš jūsų laukė - sovietinės koncepcijos, kad visi vlasovininkai - niekšai ir išdavikai?
Taip, kad tai girtuoklių, chuliganų, tėvynės išdavikų saujelė, už sriubos dubenį nuėjusių tarnauti naciams.

- ...daktaro laipsnio atėmimas buvo jums netikėtas?
Ne, nors visai neseniai sužinojau, kad ekspertų taryboje balsavimas buvo 8:11. Aš norėčiau padėkoti visiems ekspertų tarybos nariams, kurie, nežiūrėdami į jokį spaudimą, vertino blaiviu protu, o ne tomis išgalvotomis pretenzijomis, kurios buvo man pateiktos. Pvz., ten buvo pažyma iš FSB centrinio archyvo, kad aš šiam archyve niekada nedirbęs. bet aš nurodžiau savo darbo terminus mėnesių tikslumu. Pirmą kartą aš dirbau su Andrejaus Vlasovo archyvine-tiriamąja byla ir kartu su juo nuteistu bendru 1994 m. vasarą. Dirbau tiesiog Lubiankoje, įeidavau iš ketvirtos laiptinės.
...Svarbiausia aš tebeturiu archyvinius sąsiuvinius, aš juos pateikiau; juos juk viskas matyti: braižas, popieriaus geltonis, užrašų apimtis ir jų senumas, nuorodos į archyvinius lapus ir dokumentus. Atsakydami man metė nuostabią frazę: "Na, šitą jūs nurašėte iš kitų tyrinėtojų". ir tuomet aš supratau, kai tai rimtas žmogus su aukštu laipsniu, su daktaro laipsniu sako į veidą tokį melą, tai klausimas jau nuspręstas.
...aš gavau daugiau nei 150 laišku ir skambučių iš viso pasaulio su palaikymu - nepriklausomai nuo jų pažiūrų į mano požiūrį ir personažus apie kuriuos rašiau. Vis dėlto aš šituo užsiimu 25 metus, ir ši istorija nesibaigė, dabar rengiuosi viską išleisti, gavau kelis pasiūlymus, taip pat ir iš čekų kolegų.

///
Pabaigai pridursiu - jokiu būdu nelygindamas su rytais, bet - kad ir Lietuvoje vis dažniau girdėti - esą, kadangi vyksta karas, istorijai pakaks juodos - baltos spalvų. Na, (matyt) kol tas karas pasibaigs. Bėda, kad lygiai taip šnekėta ne tik pastaraisiais metais, o jau nebe pirmą dešimtmetį. Mokant kokia turi būti ir kaip turėtų būti rašoma istorija, kad kova tam kare būtų efektyvesnė. Kad šį tą reiktų nutylėti, o kai ką paryškinti. Tad kiekvieno istoriko pasirinkimas - ar jam tapti viso labo kareiviu dvispalviam infokare, ar, sukandus dantis, pastebėti ir dėmes saulėje (ar šviesos žiežirbas juodojoje skylėje). Mat kai karas turi trukmę - pradžią ir pabaigą - apribojimai dar suprantami, bet kai jis tęsiasi nenutrūkstamai - deformuosis ir išsigims patys metodai, o pati istorija vis mažiau bus vadinama mokslu, o tik momento tarnaite.
patrankininkas

Pakorė ar pasikorė - mūšio ties Vendenu (1578) smulkmenėlės

Kaip tvirtai maskvėnams buvo įmušta į galvas, jog gyvybė verta mažiau, nei ginklas (į kurio išliejimą investuota šitiek caro rublių), matyti iš šio Livonijos karo 1578 -ųjų Vendeno (Cėsio) mūšio epizodo. Jo metu (retas atvejis) jungtiniai lietuvių ir švedų būriai smogė ir sutriuškino Cėsį apgulusius maskvėnus. Įsiveržę į stovyklą lietuviai, anot Reinholdo Heidensteino, išvydo ašarą spaudžiančius vaizdelius. Du iš maskvėnų karvedžių (kiti du pabėgo) "apglėbė rankomis svarbiausius pabūklus, tuo rodydami, jog iki paskutiniųjų saugojo stovyklą, svedinius ir išitikimybę carui;"
Dar naršiau dėl ištikimybės kariniam caro turtui drąskėsi eiliniai puškoriai: "Pas maskvėnus toks pabūklų valdymo būdas: jie įrausia patrankas žemėn, o priekyje, ten, kur yra pabūklo žiotys, irgi išrausia griovį, kuriame slepiasi patrankos užtaisytojai; tad prie patrankos žiočių pritvirtina virvę ir kai ją reikia užtaisyti, tai patranką prilenkia prie griovio, o kai reikia šauti, vėl iškelia. <...> Kai didesnė dalis šiuos pabūklus saugojusių puškorių buvo išmušta, o kiti išsibėgiojo, tai likę, matydami, kad mūsiškiai jau užėmė stovyklą ir praradę viltį išgelbėti patrankas, o tuo pačiu ir meilę gyvenimui, savanoriškai pasikorė ant virvių, kaip jau minėjome, naudojamų, prilenkti patrankų žiotis.“
Caras šiam spektaklyje irgi suvaidino savo vaidmenį - pabrėžtina demonstracija, jog jam nusispjauti į pabūklų netektį, bet kada prisigamins naujų ir dar daugiau: "Praradęs išvardintas patrankas maskvėnų caras tuoj pat įsakė išlieti naujas, su tokiais pat pavadinimais ir ženklais, ir dar daugiau nei senųjų, kad parodytų, jog likimas iš jo negali atimti nieko tokio, ko jis negalėtų per trumpą laiką atkurti su dar didesniu priedu."


Pats aš patyliukais manyčiau, kad prieš tai Vendeną nuožmiai griovę maskvėnų puškoriai gal ne tiek pasikorė, kiek buvo pakarti, bet kas ten žino. Iš viso lietuviai stovykloje užgrobė apie 30 patrankų.
Daugiau apie tuos žiaurius, bet emocionalius laikus - žinoma, knygelėje "Respublika prieš Maskvą", o senobiniam piešinėliame matome (už maskvėno) LDK karį, kirvuko pagalba nuo pabūklo atlupantį vieną maskvėnų vadų.