gedas (gedas) wrote,
gedas
gedas

Rusų-japonų ir I-ojo pasaulinio karo vaizdai Lietuvos literatūros ir meno archyve

   
Karštymety turėjau malonumą apsilankyti Lietuvos literatūros ir meno archyve, išgirdęs gandų, kad ten saugomas geras pluoštas unikalių Rusijos-Japonijos ir I-ojo pasaulinio karo fotografijų. Darytų kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus, savo laiku patekusio į abi mėsmales.
Nenusivyliau - įspūdingos: man bene labiausiai patiko lengvai sutrikę pėstininkai, apžiūrinėjantys naujovę - Rdultovskio granatas (RG-14). Pasirodė jos carinėje armijoje 1915-1916 žiemą.* Išdavinėdavo ne visiems, o grenadieriams - t. y. kiekvienoje kuopoje suformuotiems grenadierių būriams (apie 53 karių).

Kiekvienas grenadierius turėdavo porą brezentinių krepšių (nuotraukoje lyg matyti - kareivėlis persimetęs už nugaros), kurių diržus persimesdavo skersai per pečius, ir į kuriuos susikraudavo 7-10 granatų. Tai buvo fiziškai stipriausi kariai (bet truputį mirtininkai) - atakos metu jie puldavo 1-2 atakuojančiųjų grandinėje (paprastai būdavo iki keturių grandinių), svaidydami į priešą granatas, kurios ir buvo pagrindiniu jų ginklu (dar gaudavo kokį kastuvėlį grumtynėms priešo apkasuose).
Granatų mėtymo instrukcijoje (o ten per 36 nurodymai ką daryti), rašoma, kad vikrus caro grenadierius, tokią 0,72 kg sveriančią granatą gali numesti iki 50-60 žingsnių nuotoliu. Granata labiausiai pažeidžia priešo gyvąją jėgą penkių žingsnių atstumu ir skirta mėtyti į apkasus. Instrukcijoje raminta, kad be detontoriaus jas galima laisvai nešioti nesibijant sprogimo, nes net priešo kulkai pataikius į tokią, ši nesprogsta, o tik subyra į gabalus (arba ramiai sudega per kelias minutes, skleisdama juodus dūmus). Granatos sprogstamoji medžiaga paprastai būdavo trotilas arba jo pusbroliai - pikrino rūgštis/melinitas (šiaip jau jautrus kulkos pataikymui ar smūgiui), amonalas.

   
Na, bet užteks apie carinių granatų ypatumus - ten pat radau ir pirmųjų marlinių rusų dujokaukių naudojimo instruktažo vaizdų, šiek tiek Kinijos, japonų karininkų (vienam nelaisvėje paliktas šaltasis ginklas), berods eršketas garlaivio ir Amūro upės fone, prekiautojai sabalų kailiukais ir t.t. ir pan. - yra ko pažiūrėti.
Žinoma, čia tik nedidelė dalis viso gėrio, kurį vartyk-tyrinėk. Kai kurios žiaurokos - lavonų užkasinėjimo komandos mielai fotografuodavosi negyvų kūnų kalno fone. Dauguma - pilnos tyrinėtojams taip mielų istorinių smulkmenų - daiktai, laikysena, drabužiai. Apie daugelį - net nepagalvoum, jog tokias gali rasti Literatūros ir meno archyve.
Šnektelėjom ir su čia pat iš skyriaus į skyrių bėgiojančiu Juozapu Blažiūnu, akivaizdžiai priklausančių tai kohortai žmonių, kuriems istorija įdomi pačiupinėti-patyrinėti ne tik teoriškai ir ne tik darbo metu.
*Berods pats Karnavičius (matomas nuotraukoje, su akiniais-ūsais) būtent tą žiemą pakliuvo vokiečiams į nelaisvę. Įdomu, kaip išliko, kas išsaugojo jo negatyvus.
Tags: ieškojimai, iliustruotoji istorija, istorija, karo istorija, pirmas pasaulinis, senoji fotografija, įdomybės
Subscribe

  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 0 comments