gedas (gedas) wrote,
gedas
gedas

Umbra - Tamsa ryja tamsą

 
Visada nelengva vertinti bičiulio knygą – baisu ir pergirti, nesinori iš tos baimės ir pernelyg supeikti.
Pirma, kas man padarė įspūdį – toks truputį amerikietiškas tikėjimas savo jėgom* – pasimalęs su rankraščiu lietuviškų leidyklų, vis labiau bijančių žengti į kairę/dešinę nuo numinto takelio (gali atsiliepti piniginei) pasaulyje... Taigi, numojo ranka ir pats susimaketavo, sudizainino viršelį,** susiredagavo, susirado spaustuvę Lenkijoje, ramiai išsileido, platina ir rašo naują.
Beveik natūrinis rašytojo ūkis, galbūt netolima ateitis, kai rašantieji pamažėle atsisveikinės su leidyklų/knygynų tarpininkyste.

Apie tekstą – lengvai skaitomas, maloniai nuteikiantis fantasy nuotykių romanas, pasaulyje, jau atradusiame šaunamąjį ginklą, bet dar lygiai uoliai mojuojančiame rapyromis.
Susisupusiam į apsiaustus, rezgančiam intrigas, lyg ir gaubiamam magijos, bet kartu atradusiam efektyvų jos blokatorių, mineralą (man labai patikusiu pavadinimu) – „gesuonį“.
Šį išsklidusių karalysčių pasaulį (į kurį žmonės kadais, panašu, atsidangino Nojaus tipo didžiuliais laivais, vėliau atitinkamai pasidalinę gentiniu principu)... Taigi, šį pasaulį tai vienas, tai kitas valdovas, patinas–intrigantas bando sukariauti po viena vėliava, dar nežinodami, kad horizonte kunkuliuoja (G. Martinas grūmoja pirštu) ir slenka artyn iš viso antižmogiška grėsmė. Gerai, kad bent žiema nekvepia :)
Nors fantastika lietuvių autoriaus, bet ne apie Lietuvą ir jos čia nerasite. Jokių besidriekiančio rūko draiskanų, neskubaus mąslumo ar lėto gėrėjimosi upės tėkme. Atvirkščiai, jaučiausi, lyg žiūrėdamas kokį Miyazakio „Arsenijų Lupeną“ – spalvingas įdomaus siužeto nepaliaujamos lenktynės, veiksmas–veiksme, pauzė meilei ir pamąstymui, o tada – vėl bėgte sukti veiksmo ratą...
Labai patiko pradžia, vėliau kiek reikėjo laiko susigaudyti ant galvos besiverčiančių herojų/šalių/sostinių pavadinimuose ir dirsčioti į knygos pabaigą su žemėlapiu.
Man pasirodė ne blogesniu už skaitytus A. Tapino raštus (aš nežinau ar tai pagyrimas ir, jei ką, atsiprašau). Atrodytų pats tinkamiausias knygų patiekalas paaugliui, tik, bijau, kad mažumėlę senstelėjusiam – kokio 80-ųjų, 90-ųjų laidos. Bet bus ant ko pratęstuoti..:)
Skaitant, prieš akis vienas po kito, keisdamiesi mainėsi Sapkovskis, Diuma, Oldžiai, G. Martinas, Arturo Pérez-Reverte, pasitaikė net Lukjanenko. Pirmiausia, matyt, dėl to, kad knygos autorius dar ir labai uolus skaitytojas.
Truputį galvoju ar skaitytojui patiks apytikslis laikmetis – maždaug XVI – XVII a./Abiejų Tautų Respublikos atitikmuo, kuris, man atrodo, Lietuvoje nėra labai populiarus.

Ką keisčiau/taisyčiau?
Mano skoniui per didelis tempas ir per smulkus siužeto fragmentiškumas.
Gal kam smagu per keletą puslapių šoktelti iš šalies vienam kontinento gale ir vieno herojaus galvos į kitą, bet aš esu lėtai įsiskaitantis žmogus. Tad kartais nė nespėji jaukiau įsitaisyti herojaus kaukolėje, kai jau reikia kraustytis į kitą. Primena tv kanalų perjunginėjimą distanciniu pultu.
Tad norėtųsi ilgesnių „serijų“, švelniau, lėčiau ir giliau, labiau paslėptai, perteikiamų detalių. Mes ir taip gyvename info triukšmo perkrovų pasaulyje, todėl siūlyčiau informacinius prieskonius labiau išmaišyti katile. Nepamirštant, kad skaitytojas tik trumpam užsuko į šį – Umbros – pasaulį ir ne kiekvienas turės laiko ir kantrybės gilintis.
Paprasčiau, bet kartu giliau... Man, aišku, lengva tai patarti :)
Tačiau pats tuo tarpu jau laukiu kitos dalies, paslapčia vildamasis, kad iš horizonto pagaliau nupikiruos ir vienas kitas drakonas.

*Ir tuo, kad skaitytojams tebeįdomi ne garsių vardų lietuviška fantastika.
**Na, su pasaulio žemėlapiu (o fantasy žanrui jis kaip ir privalau), girdėjau, geri žmonės padėjo.
Tags: fantastika, geri daiktai, knygos
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 0 comments