patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Previous Entry Share
Nykštukinių "respublikų" tramdymas 1919-1923 m. Lietuvoje
ein revolver
gedas
Šis straipsnis (kurį įkvėpė Gintaro Lučinsko ir Eernesto Kuckailio tyrinėjimai) turėjo pasirodyti dar prieš porą mėnesių. Na, bet geriau vėliau negu niekad...
Jis apie besikuriančios tarpukario Lietuvos valstybės kovas su išsišokėlėmis nykštukinėmis "respublikomis", vokiečių, lenkų (ar sulenkėjusių) gyventojų mėgintomis įkurti mūsų valstybės teritorijoje.
Tokių "nykštukų" negalima nuvertinti - puikiai matome kokia piktžaizde virto Luganskas ir Doneckas Ukrainoje. Buvo ką veikti ir prieš šimtmetį Lietuvoje - jei lenkiškas Babtų, vandžiogalos ar vokišką-socialistinę Veliuonos respublikas pavyko sutramdyti vos vienos kuopos jėgomis, tai su Varviškės respublika, buvusia piečiausiame Lietuvos taške kautasi net trejetą metų.
Kovos su šiais "miškiniais" vyko po 1919 – 1920 m. Lietuvos karo su Lenkija nustatytoje 5-12 km pločio Neutraliojoje zonoje. Žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas šiuos mūšius vadina „slaptuoju Dzūkijos karu“,  o signataras Algirdas Patackas „karžygių metu“. Tų kovų dalyviai dar ilgus metus neišsitardavo apie tai, kas ten vyko iš tikrųjų (matyt todėl ir šių dienų tyrinėtojams daugelis Varviškės mūšio epizodų atrodo gana keisti), o karininkų ataskaitos taip ir liko dūlėti slaptose bylose. Ir net šiose kovose Vyties Kryžius pelniusių karių veiksmai, anot V. Kavaliausko, apdovanojimų dokumentuose tėra apibūdinti kaip „slaptos misijos vykdymas.“
Tai buvo maždaug 12 kaimų grupė, kurių gyventojai, kaip rašė Seinų apskrities viršininkas „nepildo pilietiškų priedermių, neduoda žinių apie naujokus, valstybinių ir kitų mokesčių neužmokėjo <...> nors daugumas turi ginklus, apie leidimus ginklams nesirūpina ir visus civilinės valdžios įsakymus ignoruoja“.
1920 m. jie iš viso pasiskelbė vadinamąja „Varviškės savivalda“ arba Varviškės „respublika“ atvirai siekusia visą neutralią zoną ilgainiui prijungti prie Lenkijos. Pagrindiniais Varviškės „respublikos“ (užėmusios apie 30 kv km.) centrais tapo trys Nemuno pakrantės kaimai. Pirmiausia – pati Varviškė, anot lietuvių milicijos gyvenama 400 sulenkėjusių baltarusių, Bugiedos kaimas (250 sulenkėjusių lietuvių) ir Sventijanskas (100 sulenkėjusių lietuvių).
Priešais kiekvieną šių kaimų, kitoje Nemuno pusėje, stūksojo lenkiškas „dvynys“, kuriuose buvę lenkų kariai nedelsdami įsijungdavo į mūšį, jei tik „respubliką“ atakuodavo lietuviai. Arba priglobdavo bėglius, jei lenkų partizanai neatsilaikydavo.
Varviškiečiai turėjo savo raštinę, antspaudą (lenkų erelis ir kaukolė su sukryžiuotais kaulais). Siekdama dar labiau panašėti į „valstybę“, Varviškė 1923 m. pradžioje vienoje Varšuvos spaustuvėje net išsispausdino pašto ženklus.
Lenkų kariuomenės dokumentuose, kurių rinkinį neseniai paskelbė Jerzy Melnik, Varviškės „respublikos“ susikūrimas stebėtinai primena 2014 m. Ukrainos įvykius. Slaptame pulkininko Springwaldo pranešime Lenkijos armijos generalinio štabo 2– ajam skyriui tvirtinta, kad esą „lenkų tauta spontaniškai pradėjo karinius veiksmus prieš lietuvius nebegalėjusi tverti daugiau žudynių ir nebaudžiamo lietuvių teroro.“  Analogiškame lenkų karininko Felikso Pilawskio pranešime (1923 m. sausis) pasakota, kad pradžioje daugumą lenkų partizanų sudarė demobilizuoti kariai. Apsiginklavę, kai gelbėdami savo tėvus ir artimuosius „nuginklavo Lietuvos partizanus ir kai kurias policijos nuovadas bei pasinaudodami iš jų paimtais ginklais subūrė ginkluotų šaulių būrį, įsteigdami taip vadinamą „Varviškės savivaldą“ <...> jau beveik metus laiko sugebėjo išlaikyti savo sukurtos mažytės valstybės nepriklausomybę, norėdami ją išsaugoti Lenkijai arba žūti.“

Gausėti svetimųjų tarp Varviškės „miškinių“ pradėjo 1922 m. antroje pusėje: jų skaičius vis didėjęs „ir, tarpe jų matosi nauji asmenys, nepažįstami vietiniams gyventojams.“  Remiami Lenkijos ginklais ir amunicija, jie terorizavo gerą dalį pietų Lietuvos neutralios zonos, puldinėdami Kapčiamiesčio, Lazdijų, Leipalingio, Liškiavos ir kt. valsčių gyventojus.
Lenkų partizanų būriams gausėjant, nuo 1923 m. vietiniai jau tesudarydavo apie ketvirtadalį kovotojų, o likę paprastai būdavę „paliuosuotieji iš kariuomenės lenkų kareiviai.“  Anot 1923 m. sausio mėn. lietuvių žvalgybos duomenų partizanų verbavimas smarkiausiai vykęs Gardine, o į juos stojo buvę baltagvardiečių generolo Stanislovo Bulako – Balachovičiaus kariai ir lenkų centrinių sričių gyventojai. Iš Gardino šie partizanai grupėmis buvo telkiami Marcinkonių rajone. Iki 1922–ųjų pabaigos ir Varviškės „respublikoje“ jau buvo susitelkę maždaug tiek pat (400) lenkų partizanų.
Besibaigiant 1922–iesiems mūšiai „niekieno žemėje“ vis intensyvėjo – rugsėjį lietuvių milicininkai ir šauliai, ginkluoti granatomis, kulkosvaidžiais puolė Varviškę. Kautynės truko pusdienį, bet upių juosiamo kaimo užimti nepavyko. Mat į lietuvius nuo kito Nemuno kranto Lenkijos kariuomenė atidengė tokią pragarišką ugnį, kad mūšio metu net sudegė kelios gretimo, Susninkų kaimo sodybos. Tai buvo dažna lenkų taktika, anot lietuvių pranešimų – „Pasirodžius milicijai kaimuose, kurie randasi Nemuno krante (Sventijanskas, Varviškė ir kiti) lenkų kareiviai išeina ant kranto Nemune ir šaudo į miliciją.“
O 1922 m. spalio 7 d., net neslėpdami uniformų, lenkų kareiviai perėjo Nemuną dviem pontoniniais tiltais ir drauge su „komendanto Chmūros“ partizanais atakavo lietuvišką Guronių kaimą. Anot liudininkų „Daugelis užpuolikų buvo partizanai persirengę karinėj uniformoj, tarp jų 2 lenkų karininkai.“  Žuvo du kaimo gyventojai, trys lietuvių pasieniečiai, o likę, atsišaudydami pasitraukė į Kapčiamiestį.
1922 m. spalio pabaigoje Varviškės „respublikoje“ veikė per 350 gerai ginkluotų partizanų būrys. Iš jų du šimtai nuolat saugojo savo nykštukinės šalies centrus, o 150 sudarė vadinamąjį „skrajojantį būrį“, puldinėjusį aplinkines lietuviškas gyvenvietes. Per Nemuną šiems „miškiniams“ nesustojamai tiekti ginklai – vien į Sventijansko kaimą per spalį buvo atvežti 6 kulkosvaidžiai ir 4 vežimai įvairių granatų.  Varviškės ir Sventijansko kaimų gynybą tuo pat metu sustiprino fortifikaciniai įrenginiai: apkasai, kulkosvaidžių lizdai ir pan., įrengti su lenkų karininkų ir inžinerijos karių priežiūra.
Per trejus Varviškės „miškinių“ siautėjimo metus buvo nužudyta ne mažiau, nei pusšimtis lietuviškų kaimų gyventojų.  Pasak Varviškės mūšio tyrinėtojo E. Kuckailio, iki 1923 metų kovo pabaigos lenkų partizanai įvykdė 152 užpuolimus. Nebeapsikęsdama teroro, Kapčiamiesčio valsčiaus taryba dar 1922 m. gruodį kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, prašydama pagalbon atsiųsti karius. Nes “Mūsų Kapčiamiesčio valsčius jau privestas prie bankroto: žmonės nuplėšti ne tik, kad neįstengs valdžios mokesčių užmokėti, bet negali nė savo valsčiaus užlaikyti. <...>Žmones girdėtis kalbant, kad jei mūsų Valdžia neduos pagalbos, tai jie bus priversti kreiptis prie lenkų, kad juos apgintų nuo plėšikų.“ Pagalbos varpais skambino ir kiti.  O Leipalingio valsčiaus valstiečiai jau nebesitikėdami valdžios pagalbos, priėmė niūrią rezoliuciją, prašydami bent jau nebevilkinant ir be didesnių formalumų kuo greičiau jiems tiesiog išduoti ginklus savigynai.

?

Log in

No account? Create an account