?

Log in

No account? Create an account
patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Previous Entry Share Next Entry
Pypkių šventinimas Vadžgiryje 1895-aisiais
darbinyks
gedas
1895 m. į Vadžgirį atvykęs kunigas Adomas Rimavičius, stebino parapijonis pirmiausia tuo – kad buvo kilęs iš bežemių valstiečių...Ir nevengė pašnekėti iš sakyklos keistų dalykų - pvz., apie būsimus laikus, kai... „vežimai važinės be aklių, žmonės skraidys ore kaip paukščiai, laukus ars ir derlių nuiminės mašinos, žmonės susikalbės per atstumą ir matys kas dedasi visame pasaulyje.“
Bet vieną dieną kunigas perspjovė ir šias šnekas, keletą sekmadienių iš eilės garsiai paskelbęs, kad sekmadienį po Šv. Izidoriaus (žemdirbių globėjo) atlaidų šventins parapijiečių pypkes: kad šiuos aplenktų nelaimės, sustiprėtų sveikata ir pan. Žinios apie būsimą šventinimą pasiekė net kaimynines parapijas – Eržvilką, Girkalnį, Skirsnemunę.

Todėl nurodytą sekmadienį į Vadžgirio bažnytėlę prisigrūdo minios žmonių – atjojo net tie vyrai, kurie ir Velykoms neprisiruošdavo. Atvyko net tie, kurie nelabai ir rūkydavo, bet pypkę namuose laikė kaip vyriškumo simbolį. Ir pypkių prisivežta visokiausių: kas iš kariuomenės parsinešęs, kam iš Argentinos atsiuntę ar bent Rygoje – Vilniuje pirkęs. Tie, kurie niekaip negalėjo dalyvauti, pypkes įdavę per gimines, žmonas – kad pašventintų.
Pamaldos tądien buvo ypač iškilmingos, o pypkes, dėl didelės jų gausos nuspręsta šventinti šventoriuje – bažnyčioje būtų netilpę nei žiūrovai, nei pypkės.

Taigi, į šventorių prinešė lentų, sudėjo pypkutes: „Į pirmąją eilę – pačias gražiausias, toliau – paprastesnes. kai sudėjo, tai net akys raibo. Čia baltos porcelianinės, kaustytos sidabru, su ilgais lenktais „cibukais“, su sidabriniais dangteliais, papuoštos įvairiomis grandinėlėmis, o ten paprastos „kukavinės su įmantriai surangytais kandikliais. Buvo net puskvortės dydžio su keletu kandiklių, turbūt skirtų turkiško kaljano rūkymui, na ir pagaliau paprastos, kuklios mužikiškos, savo rankomis iš beržo gumbo ar ąžuolo šaknies išskaptuotos su trumpu iš lazdyno metūgio padarytų kandikliu. Žmonės šurmuliavo, veržėsi į priekį prie tos nuostabios parodos, net moterėlės, ne vienam vyrui nervus per taboką sugadinusios, stengėsi pamatyti šio pasaulio grožybes.“
Kai pasirodė kunigas, minia nustebo – šis buvo be krapylos (šlakstyklė), be kamžos (liturginis drabužis), atėjo pasiremdamas sunkia ąžuoline lazda.
Vieni vėliau kalbėjo, kad atėjęs, Adomas suguldytas pypkes apšaukė – išvadino pragaro smarve ir nelabojo monais, kiti sakėsi neprisiminą, kad kunigas ką būtų sakęs – esą darbo ėmęsis tylėdamas. Tačiau apie regėtą sceną visi dalyviai pasakojo ir vaikams ir anūkams (minėjo net to meto spauda), nes:
„...vienus, ypač moteris, nepaprastas džiaugsmas apėmė, o kitus siaubas, kai kunigo, abiem rankom laikoma gumbuota lazda vėl ir vėl pakildama virš galvų su visa jėga nusileisdavo ant pypkių. Tuos nusileidimus lydėjo dūžtančių brangenybių garsai ir sulaikiusios kvapą minios atodūsiai, o į šalis lakstė sudužusių pypkių skeveldros.
Pradžioje kai kurie pypkių savininkai dar bandę gelbėti savo turtą iš pražūties, bet pabūgę grėsmingos kunigo lazdos, greitai atsitraukę ir dūsaudami stebėję jų žuvimą. Kai ant tų lentynų neliko nė vieno sveiko „prietaiso“, kunigas liovęsis ir, pasiramsčiuodamas lazda, pasukęs į kleboniją.“


(Pasakojimą radau Albino Stoškaus knygoje "Vadžgirys"), nuotraukose - Vadžgirio bažnyčia (Vikipedija, E. Giedraičio nuotrauka, XIX a. pabaigos pypkė - Šiaulių "Aušros" muziejus).

  • 1
Oi drąsus kunigėlis:))

  • 1