?

Log in

No account? Create an account
patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Previous Entry Share Next Entry
Lietuvio kodas - kaip gyvenome (maždaug) prieš šimtą metų
zuikis
gedas

...Iki 1905 m. kaime, esą, niekas nebuvo matęs net naujoviško padargo – plūgo. Pirmasis plūgą nusipirkęs toks ūkininkas Kovėra. Bet „kol artojas nuvarė vagą į kitą rėžio galą (o kaime rėžiai ilgi), susirinkę prie jos gaspadoriai nepasitikėdami svarstė, kad tokiu įrankiu dirbant, greit dirvose niekas nebeaugs, nes apačia palieka daili kaip asla. Esą niekuo negalima geriau suarti kaip žambriu. Daugelis šitos nuostatos ir laikėsi – nepirko plūgų.“
Bet šituo plūgu naujovės kaime nesibaigė. Anot A. Daunio, netrukus Stulpinų giminės sodyboje įvyko vestuvės – Stulpinaitę vedė iš Amerikos grįžęs toks Jonas Spirius. O šis buvo gerokai svieto matęs vaikinas. Taigi, „jis nusiperka ne tik plūgą, bet ir dar didesnę naujovę – spyruoklines akėčias, kurios sukėlė dar daugiau ginčų ir kritikos nei Kovėros plūgas. Vos tik Spirius, atkinkęs arklius, nujojo pietauti, visas būrys didelių ir mažų gaspadorių susirinko prie to <...> drapako, kuris purtė žemę. Ir prasidėjo diskusijos „už“ ir „prieš“. Atsimenu, kad prieš plūgą, ir dar labiau – prieš akėčias, pasisakė kaip tik senasis Daunys Galinis. (Jis mat buvo nebe gaspadorius ir už nieką nebeatsakė). Jis nusispjovė ir, pasakęs, kad „tie nauji išmislai žada tik badą“, nuėjo bambėdamas.“
///

Šios knygos idėja gimė netyčiom, kai, ruošdamas medžiagą vienam projektui, sumaniau aprašyti vieną XX a. pradžios Lietuvos gyventojų vasarą. Pamažu tų žmonių gyvenimo papročiuose, mąstymo būde, poelgiuose su nuostaba ėmiau atpažinti ir daugelį šių dienų lietuvio savybių. Tokių radau ir pažvelgęs į žilesnius laikus – XIX amžiaus gelmes, ne vieną pastebėjau ir tarpukario „smetoniniuose“.
Pasirodo, slenkant dešimtmečiams lietuvio būdas keitėsi ne tiek ir daug. O daugelis pažiūrų, įpročių ir nuostatų suformuoti visai ne sovietmečio „radiacija“ apšvitintos tarpukario Lietuvos visuomenės mutacijų. Kasti reikia gerokai giliau.
Gal tai padės suprasti, kaip ir kiek senovinio tautinio charakterio bruožai (tebe)daro įtaką šių dienų gyvenimui. Šimtmetis čia, žinoma, sąlygiškas dalykas – šį tą atrasime net viduramžiuose, o kai kas pažįstamo puikiausiai matyti ir vėlyvojo tarpukario tautiečių elgsenoje.
Paprastai kalbant – čia rasite, koks buvo ir kiek išliko stiprus šimtametis lietuviškas požiūris į verslą ir amatus. Į mišką, žemę ir emigraciją. Kas laikyta laime. Kokių būta valgymo (ir gėrimo) įpročių, kaip žiūrėta į higieną.
Ar Lietuva tebėra „kraštas su kontrabandos siela“ – kaip ją prieš šimtmetį vadino rusų valdininkai? Ar dažnai idealizuojami knygnešiai neturėjo ir labiau žemiškų priežasčių knygų kontrabandai ir ar verta tai nutylėti? Paliečiamos aktualios šių dienų visuomenės temos – ar šių dienų batalijos dėl kalbos tvarkymo reikalų nėra šimtmečio senumo kalbos „tvarkymo“ aidai? Ar lietuviams iš viso būdingas gebėjimas susitarti tarpusavyje – tiek prieš šimtmetį, tiek dabar? Kiek panašūs (ir kiek ne) buvo alkoholio prekybos reguliavimo būdai (degtinės monopolis) ir kaip į tai žiūrėjo visuomenė. Ar šių dienų „mūšiai dėl paminklų“ neprimena lygiai aršių batalijų dėl „carizmo liekanų“ pašalinimo tarpukario Lietuvoje.
Daugiausia mėginta pasisemti iš XIX ir XX amžių sandūroje gyvenusių lietuvių. Laikais, kai knygnešio Jurgio Bielinio kalbas apie „ruso išvijimą ir nepriklausomą Lietuvą“ daugelis laikė sapalionėmis, o patį kalbėtoją – lengvai kvaištelėjusiu.
Laikais, kai daiktai ir papročiai (bent to meto valstiečių akimis) kito su neišmatuojama sparta. Štai XIX a. šeimyna dar valgė iš bendro indo, o po poros dešimtmečių jau kiekvienas turėjo po savo „bliūdelį“ (seniai murmėjo, kad nuo to tik plovimo daugiau). O medinius noragus keitė geležiniai plūgai (gaspadoriams nepatiko, kad naujieji sunkūs: „Sako, žambį [„žambis“ – senovinis medinis arklas] lengvai paneši, o plūgą sunku pakelti, tai ir arti turbūt sunkiau. Su žambiu ardami, užsigulę spaudžia jį į žemę, kad giliau artų, o su plūgu ariant, paspaudus kiek, šis šoka lauk. <...> Dirvos našumas, sako pamažėjo, kai ėmė plūgais arti – pagilėjo armuo, – į paviršių iškėlė blogą žemę...“
Švelnėjo rūstaus pasninko papročiai, daugėjo higienos (moterys praustis ėmė nebe 2–3 kartus per savaitę, o kasdien). Galų gale – jei XIX a. lietuvis savo reikalų atlikti dar tūpė už namo, ar patvory, tai XX a. pr. daugelis jau turėjo lauko išvietes (nors su dar vėlesnių laikų išmone – tualetais namo viduje – jau retas senolis norėjo susitaikyti).