?

Log in

No account? Create an account
patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Previous Entry Share Next Entry
Vilniaus pilių išvadavimas - 1661 m. gruodžio 3-ioji
patrankininkas
gedas
Šiandien sukanka 356 metai, kai pasidavė Vilniaus Aukštutinėje pilyje įsitvirtinusi maskvėnų įgula. 1661 m. gruodžio 3 d. LDK sostinė pagaliau buvo išvaduota po ilgiau nei metus trukusios apsiausties.
Rekia pasakyti, kad 1661 m. gruodžio pradžioje priešų tebuvo likę 78 ir jie matė, jog lietuvių kariai (vadovaujami prancūzų generolo Conetierre) rengiasi lemiamam šturmui, kurio nebeatremsi. Matė ir kad jų (maskvėnų) vadas, atmetęs visai garbingą pasiūlymą pasiduoti (priešams žadėta leisti pasitraukti, kiekvienam pasiimant tiek turto, kiek galės panešti), ketina šturmo metu tiesiog susisprogdinti (įsakė po savo kambariu sunešti 10 statinaičių parako).
Tad eilinių maskvėnų karių nervai nebeišlaikė – pusantrų metų prasikankinę apsuptyje, jie visai neketino beprasmiškai žūti dėl didesnės savo vado garbės. Sąmokslininkams, atrodo, vadovavo škotų pulkininkas (to meto caro armijoje daugelis karininkų buvo užsieniečiai) – įsiveržę pas Myšeckį jie surišo pastarąjį ir 1661 m. gruodžio 3 – iąją pasidavė lietuviams. Myšeckis netrukus buvo nukirsdintas už karo nusikaltimus – daugiau nei 150 įkaitais laikytų Vilniaus miestiečių nužudymą.
Tuomet, pilką-purviną 1661-ųjų žiemą Vilniaus pilių išvadavimas daug džiaugsmo miestelėnams neatnešė: apsiausties metu sostinė žiauriai nukentėjo – iš Žemutinės pilies ir Katedros teliko griuvėsiai. Dar daugybę metų Vilnius gydėsi žaizdas, padarytas Tvano metu ir nebeatgavo buvusios didybės. Matyt todėl gruodžio 3 d., kai LDK atgavo (tegul ir beveik virtusią griuvėsiais) savo sostinę, atsitiesė po valstybę kone pasiglemžusio Tvano, taip ir netapo bent kiek žymėtina data.
Kadaise rašiau, kad gruodžio 3-ioji vis dėlto galėtų tapti puikia miesto švente: tądien nuo Aukštutinės pilies kalno galėtų saliutuoti senovinėmis LDK uniformomis apsirengę kariai, o virš Gedimino bokšto (vos vienai dienai pakeitusi tautinę) lėtai iškiltų senoji istorinė LDK vėliava. Taip kaip prieš gerus 350 metų. Šiandien gi... žvelgiant į Gedimino pilį, į velniška spirale susivijusią paminklų-problemų pynę (Lukiškės, Kryžkalnis) labiau kyla minčių apie... simbiozę. Šuo kariamas pripranta, o problemai įsisenėjus žmonės prie jos prisitaiko, ima ja gyventi ir ja naudotis.
Mat nuo 1660 m. liepos iki 1661 m. gruodžio trukusi Vilniaus pilių apgultis tarp puolėjų, apgultųjų ir miestiečių suformavo savotišką simbiozę. Po eilinio nepasisekusio šturmo (1661 m. vasarį) apgulčiai vadovavęs LDK pulkininkas K. Žeromskis pranešė vadovybei pasitraukiantis iš Vilniaus, o savo atsisveikinimo laiške pareiškė, jog pilys jau seniai galėjo būti užimtos, jei tik... kariuomenė būtų to norėjusi.
Mat bent daliai karių ir miestiečių nesibaigianti apgultis buvo labai naudinga. Kareiviams buvo kur kas maloniau gyventi mieste, nepernelyg rizikuojant, nei dalyvauti varginančiuose karo žygiuose, dažnai kaunantis su kur kas gausesniais Maskvos pulkais. LDK kariai nevengė ir pasiplėšikauti – miestiečiams kai kada net tekdavo mokėti kyšius, kad jų namai liktų sveiki. Be to, kone prieš kiekvieną šturmą kareivius „dėl drąsos“ vilniečiams tekdavo vaišinti midumi, alumi ar degtine (o jei nevaišindavo, kareiviai pasivaišindavo savarankiškai).
Kita vertus daugelis miestiečių apsiausties dėka visada turėjo darbo: kareiviams reikėjo alaus, liūdna, bet prisireikdavo ir karstų. Įrašai miesto išlaidų knygose liudija apie nuolatines išmokas daugybei Vilniaus amatininkų už atliktus įvairius darbus. Dailidės už užmokestį ręsdavo kariuomenei apkasus, dirbindavo šturmo kopėčias, medinius minų korpusus. Net katilų gamintojai nestokojo užsakymų (pvz., 1661 – ųjų lapkritį katiliui Stanislovui sumokėti 36 grašiai už varinio parako bertuvo patrankai „Negras“ gamybą). Net sučiuptų priešų kankinimai nešė naudą viniečiams - 1660 m. gruodžio 24 d. įrašas Vilniaus miesto išlaidų knygoje skelbia, jog miesto budeliui Andriui buvo sumokėta kapa (t. y. maždaug 75 skatikai) už moters, maskvėnų pasiųstos šnipinėti iš apsuptos pilies kankinimą.
O ir maskvėnams, kad ir kamuojamiems ligų, tuo metu pilyje nelabai daug ko trūko – gal nebent šviežių daržovių. Nes net ir po metų, lietuviams jau užėmus tvirtovę, šioje rasta apie tūkstantis statinių grūdų ir druskos, 1000 šautuvų, 30 patrankų ir daugybė šaudmenų. Be to, jie turėjo visai realią viltį sulaukti pagalbos (viltis žlugo tik 1661 m. rudenį LDK kariams nugalėjus į pagalbą apsiaustoms pilims skubančią maskvėnų armiją ties Kušlikų kalvomis.

Kiek simbiozės esama šių dienų Gedimino pilies kalno tvarkyme, pjautynėse dėl aikštės, tinkamesnių ir nelabai paminklų? Ko gero nemažai. Ir ko gero, vėl reiktų kokio prancūzų generolo ir škotų pulkininko...

  • 1
  • 1