gedas (gedas) wrote,
gedas
gedas

Stuobrys sužadėtuvėse - kaip maskvėnų djakas atstovavo carą

Panašu, kad Rusija savą "Petrą I-ąjį" galėjo turėti gerokai anksčiau, jei tik nebūtų nužudžiusi vadinamojo Dmitrijaus Apsišaukėlio...
Žemiau - nedidelė ištrauka iš naujosios knygos "Respublika prieš Maskvą".
///
Pastarasis su maždaug 15 tūkstančių lenkų – rusų – kazokų karių armija 1604 m. spalį peržengė maskvėnų valstybės sieną , o 1605 m. birželį įžengė į Maskvą. Avantiūristas tapo caru.
Daugelį savo įsipareigojimų ir pažadų, duotų Respublikos didikams bei valdovui Zigmantui Vazai, Dmitrijus tučtuojau „pamiršo“. Tačiau nepamiršo savo meilės lenkų kunigaikštytei Marinai Mnišek...
Tad jau 1605 m. spalį į Krokuvą atvyko didelė maskvėnų pasiuntinybė, vadovaujama djako Afanasijaus Vlasjevo (djakai to meto Rusijoje buvo raštininkai – finansininkai, kanceliarijų viršininkai ir pan.). Pastarasis sužadėtuvėse turėjo atstovauti patį carą. Pasiuntiniai žibėjo prabanga – vien dovanų (nuotakai, uošviui ir Respublikos valdovui) atvežė apie 200 vežimų.
1605 m. lapkričio 12 d. Krokuvoje įvyko gana keistos sužadėtuvės – Marina Mnišek susižadėjo su maskvėnų valdovu Dmitrijum, kurį atstovavo visus savo keistu elgesiu juokinęs djakas Vlasjevas. Ceremonijoje dalyvavo net pats karalius Zigmantas Vaza ir visa Respublikos didikų „grietinėlė“.
Nutiko ir kurioziškų dalykų – kai kardinolas Bernardas Maciejovskis sužadėtuvių metu paklausė djako ar Dmitrijus nėra susižadėjęs su kita, šis tik gūžtelėjo pečiais ir garsiai suburbėjo: „O man iš kur žinoti! Jis man to nesakė...“ Lenkai leipo juokais – djakui paskubom paaiškino, kad tai tėra ritualinė frazė, bet šis nesiliovė piktintis: „Jei būtų su kita susižadėjęs – manęs čia būtų nesiuntęs!“
Lenkų bajorus stebino ir vergiškas Vlasjevo elgesys – šis nedrįso net prisiliesti prie Marinos, o vėliau buvusios puotos metu sėdėjo it medinis (jį teko kone prievarta pasodinti greta sužadėtinės – nieko nevalgė ir vos judėjo – mat bijojo netyčiomis prisiliesti prie Marinos (be to, greta sėdėjo ir pats Respublikos valdovas). Tiesa, gali būti, jog šitaip jis savotiškai protestavo – mat Zigmanto Vazos šeimyna valgė iš auksinių indų, o sužadėtiniams valgiai buvo patiekti tik sidabriniuose...
Tuo tarpu Maskvoje jau nuo pirmų Dmitrijaus viešpatavimo dienų vis stiprėjo bojarino Vasilijaus Šuiskio gudriai kurstomas nepasitenkinimas naujuoju valdovu.
Ypač maskviečius siutino drauge su valdovu į sostinę įžygiavę lenkai. Pastarieji, įžengdami į miestą taip garsiai trimitavo, jog visiškai užgožė su iškilmingomis stačiatikių giesmėmis carą ketinusius pasitikti miestiečius. Naujasis caras lyg niekur nieko leido lenkams žengti paskui jį į stačiatikių šventoves, o konservatyvūs popai ir bojarinai iš pykčio pešiojo sau barzdas, laikydami tai baisiu šventyklų išniekinimu.
O Dmitrijus ir toliau stebino maskvėnus – bojarinus kalbino leisti vaikus į mokslus Vakarų Europoje, paskelbė savo valdose prekybos laisvę tiek užsieniečiams, tiek rusams.
Kaimyninės šalys negalėjo atsistebėti permainomis: vienas lenkų autorius rašė, kad jei anksčiau „net paukščiams buvo sunku įskristi į Maskvos valstybę“, tai dabar į ją važinėja ne tik pirkliai, bet ir paprasti smuklininkai.
Valdant Dmitrijui gyvenimas Maskvoje ir valstybėje ėmė pamažu laisvėti – gatvėse vėl pradėti rengti vaidinimai, smuklėse atšaukė draudimą žaisti kortomis ir šaškėmis. Tai, žinoma, vėl nepatiko burbekliams bojarinams. Erzino rusus ir caro ketinimas vesti lenkaitę – katalikę, jo išsakomos pastabos apie stačiatikybės ydas, pamokymai, jog reikia gerbti kitus krikščionis – protestantus, katalikus bei sumanymas Maskvoje pastatyti bažnyčią katalikams.
Naujasis caras su malonumu valgė veršieną, kas laikyta nuodėme, be to, sėsdamas prie stalo nė nemanydavo pašventinti valgių šventuoju vandeniu. O ir pietaudavo lydimas ne maldos, bet skambant muzikai. Negana to, apdovanodavo muzikantus taip dosniai, kad šiems imdavo pavydėti net aukščiausi didikai. Dmitrijus nekentė rusiškos pirties ir niekad nesiguldavo nusnūsti po pietų (kaip nuo seno buvo pratę maskvėnai), priešingai – išsmukęs iš rūmų, it koks prastakilmis puldavo lankyti menininkus, auksakalius, vaistininkus. Be to, Dmitrijus mėgo joti žirgais, net sunkiai tramdomais (daugelis ankstesnių valdovų, prilaikomi tarnų ropšdavosi ant kokios ramesnės kumelės nuo suolo). Valdovas mėgo meškų medžioklę ir pats asmeniškai ragotine nusmeigė ne vieną šleivakoję. Be to, jaunasis caras labai mėgo šaudyti – ir pats išbandydavo naujas patrankas (sako – šaudydavo ypač taikliai). Bojarinai murmėjo, kad šitokiu savo siautuliu caras žemina monarcho didybę.
Tačiau labiausiai bojarinus baugino karštligiški Dmitrijaus pasiruošimai karui. Naujasis valdovas rimtai rengėsi kariauti su Krymo chanatu bei Švedija, o didikams visai nesinorėjo žygiuoti į tolybes bei ten guldyti savo galvas.
Tags: istorija, knygos, įdomybės
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 0 comments