gedas (gedas) wrote,
gedas
gedas

Apie Kirilą Aleksandrovą

Šiom dienom sužinojau, kad Kirilas Aleksandrovas, rusų istorikas 2016 m. apsigynęs disertaciją apie Vlasovo armiją... Vis dėlto prarado ist. daktaro laipsnį. Į laipsnius aš pats žiūriu kiek abejingai - visad svarbiau žmogaus darbai - bet šiuo atveju čia tik dar vienas iš rytų kaimynės simptomų. Pridursiu, kad Aleksandrovas - žinomas antistalinistas, Atgimimo laikais dirbęs Lietuvos radijo rusų redakcijoje, Sąjūdžio spaudoje ir gynęs Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1991-ųjų sausį.
Reikia pasakyti, kad jo disertacijos gynyba 2016 m. priminė tikrą mūšį, kuris vis dėlto buvo laimėtas.
Apie tai savo laiku rašiau čia:
K. Aleksandrovo (ir daugelio kitų mokslininkų) duomenimis Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių pusėje įvairiuose kariniuose junginiuose kovėsi iki 1, 5 mln. sovietų piliečių. Žinant, kad Vokietijos ginkluotose pajėgose – Vermachte karo metu iš viso tarnavo 18 mln. žmonių (iš jų 2 mln. dirbo karinėje pramonėje), jie sudarė įspūdingą vokiečių armijos dalį.

Tai beprecedentis fenomenas“ – teigia Kirilas, pridurdamas, kad nei 1812-ųjų kare su Napoleonu, nei Pirmojo pasaulinio karo metu „rusų belaisviai generolai ir karininkai iš tėvynainių nekūrė karinių dalinių kovai priešo gretose prieš savo valstybę“. Tik labai pasistengus, Pirmo pasaulinio karo metu austrams ir vokiečiams pavyko suburti 7 tūkst. karių brigadą (o ir šios didelę dalį sudarė rusų pilietybės neturėję haličėnai).

Bet tik tam kartui... Šiaip, žinoma, viskas buvo aišku, jeigu žmogus turi katiną, vardu "Manerheimas" (žr. foto) jam Rusijoje bus sunku. Štai Kirilo interviu svoboda. org iš kurio pacituosiu keletą momentų neskaitantiems rusiškai:
///
- Ir kokia buvo jūsų pagrindinė [disertacijos] išvada?
Mano pagrindinė išvada, kad karininkų stojimas į Vlasovo armiją buvo dėl daugelio priežasčių. tai, beje, ir sulaukė karščiausios diskusijos ir politinių kaltinimų. Bet aš nematau čia jokio kriminalo. Pagrindinė Vlsavo armijos karininkų dalis priklausė socialinėms grupėms, kurios 20-30-aisiais metais buvo ypač represuotos. Tai valstiečių kilmės žmonės...Be to, buvo išeiviai iš neproletarinių socialinių grupių - buvę prikliai, dvarininkai, dvasininkų vaikai. Tuo pagrindu aš padariau išvadą, kad patį Vlasovo armijos karininkų korpuso egzistavimo faktą pagal jo asmeninę sudėtį galima vertinti kaip socialinį protestą prieš stalininę represinę politiką.
- Tai, matyt, ypač papiktino jūsų priešininkus?
Taip, nors nematau tame nieko baisaus...
- O ko iš jūsų laukė - sovietinės koncepcijos, kad visi vlasovininkai - niekšai ir išdavikai?
Taip, kad tai girtuoklių, chuliganų, tėvynės išdavikų saujelė, už sriubos dubenį nuėjusių tarnauti naciams.

- ...daktaro laipsnio atėmimas buvo jums netikėtas?
Ne, nors visai neseniai sužinojau, kad ekspertų taryboje balsavimas buvo 8:11. Aš norėčiau padėkoti visiems ekspertų tarybos nariams, kurie, nežiūrėdami į jokį spaudimą, vertino blaiviu protu, o ne tomis išgalvotomis pretenzijomis, kurios buvo man pateiktos. Pvz., ten buvo pažyma iš FSB centrinio archyvo, kad aš šiam archyve niekada nedirbęs. bet aš nurodžiau savo darbo terminus mėnesių tikslumu. Pirmą kartą aš dirbau su Andrejaus Vlasovo archyvine-tiriamąja byla ir kartu su juo nuteistu bendru 1994 m. vasarą. Dirbau tiesiog Lubiankoje, įeidavau iš ketvirtos laiptinės.
...Svarbiausia aš tebeturiu archyvinius sąsiuvinius, aš juos pateikiau; juos juk viskas matyti: braižas, popieriaus geltonis, užrašų apimtis ir jų senumas, nuorodos į archyvinius lapus ir dokumentus. Atsakydami man metė nuostabią frazę: "Na, šitą jūs nurašėte iš kitų tyrinėtojų". ir tuomet aš supratau, kai tai rimtas žmogus su aukštu laipsniu, su daktaro laipsniu sako į veidą tokį melą, tai klausimas jau nuspręstas.
...aš gavau daugiau nei 150 laišku ir skambučių iš viso pasaulio su palaikymu - nepriklausomai nuo jų pažiūrų į mano požiūrį ir personažus apie kuriuos rašiau. Vis dėlto aš šituo užsiimu 25 metus, ir ši istorija nesibaigė, dabar rengiuosi viską išleisti, gavau kelis pasiūlymus, taip pat ir iš čekų kolegų.

///
Pabaigai pridursiu - jokiu būdu nelygindamas su rytais, bet - kad ir Lietuvoje vis dažniau girdėti - esą, kadangi vyksta karas, istorijai pakaks juodos - baltos spalvų. Na, (matyt) kol tas karas pasibaigs. Bėda, kad lygiai taip šnekėta ne tik pastaraisiais metais, o jau nebe pirmą dešimtmetį. Mokant kokia turi būti ir kaip turėtų būti rašoma istorija, kad kova tam kare būtų efektyvesnė. Kad šį tą reiktų nutylėti, o kai ką paryškinti. Tad kiekvieno istoriko pasirinkimas - ar jam tapti viso labo kareiviu dvispalviam infokare, ar, sukandus dantis, pastebėti ir dėmes saulėje (ar šviesos žiežirbas juodojoje skylėje). Mat kai karas turi trukmę - pradžią ir pabaigą - apribojimai dar suprantami, bet kai jis tęsiasi nenutrūkstamai - deformuosis ir išsigims patys metodai, o pati istorija vis mažiau bus vadinama mokslu, o tik momento tarnaite.
Tags: antras pasaulinis, istorija, jomajo, karo istorija, straipsniai, tataigi
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 5 comments