?

Log in

No account? Create an account
patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Previous Entry Share Next Entry
Bronislovas ir imperatorius (kur žvelgsi - vis žemaitis)
zuikis
gedas
„Dėjo vyras iš viso vieko į dantis žmonai. Auklėjamuoju tikslu. Išlėkė du balti dantys iš paties priekio, ir dailiame Niurkos veide atsirado dviejų dantų dydžio skylė, kuri visiems primindavo – taigi ta kurva, dėl kurios karininkų valgomajame drabstėsi seilėmis Goldenveizeris.“

Aš irgi ten buvau – Regimanto knygos pristatyme Geležinkelio stoties muziejuje (rugsėjo 20 d.), tuo metu, kai į salės klausytojo klausimą – ar knygą rekomenduotų nepilnamečiams, autorius užtikrino, kad taip, nes „N-7 tikrai nereikia“.
Na, ne davatka ir aš – iš vyresnėlio (jei jam būtų įdomu) rankų knygos neplėščiau, bet ir nebrukčiau.
Ne, ne dėl to negrabiu humoru maskuojamo seksizmo, kuriuo kiek atsiduoda knygelė. Bet dėl blogo autoriaus skonio – jovalo turinyje ir tekste, pretenduojančiame į istorinio romano apibūdinimą.
Nusprendžiau brūkštelti apžvalgą, nes kažkaip jau antrąsyk pastebiu, kad pristatymų metu puoluosi klausinėti autorių užuot išpasakojęs kokį įspūdį knyga paliko man.
Na, gal viešo pristatymo metu to ir nereikėjo, nes bendras įspūdis „Bronislovo ir imperatoriaus“ atveju toks: autorius taip skubėjo išleisti romaną, kad nespėjo jo parašyti...
Tikiuosi netapti „kraujo priešu“ nei autoriui, nei leidyklai už atvirą nuomonę, bet knyga apmaudžiai baisoka.
O galėjo būti labai gera – puikus istorinis herojus, apsčiai unikalios medžiagos. Galų gale jos tikrai neblogas įvadinis/I skyrius. Tiek neblogas, kad skaitant gūžčiojau pečiais prisiminęs kritikos laviną „Vilniaus plovui“ (jo neskaičiau). Man, atleiskdie, kilo net miglotų asociacijų su B. Akuninu (nors „Vilniaus plovą“ skaičiusieji man purkštavo „Akuninas? Jis Akuninui nei arbatos užvirinti nevertas“).
Tačiau bėda, kad tų skyrių yra dar 17-ka. O likę, kaip čia pasakius...

Nei dešra, nei žuvis. Kažkokia dietinė balta mišrainė gal (be majonezo). Juos vertinčiau kaip gana suveltą publicistinį literatūrinį pasakojimą istorine tema. Ar tokio pasakojimo mėginimą.
Nei literatūra, nei publicistika, o labiau sąmonės srautas – lyg scenarijus, lyg ne.Tarytum būtų begalinis aprašomasis įvadas knygai, be pačios knygos teksto.
Autorius prisipažino, kad rašydamas šią knygą leido sau daugiau fantazuoti, nei su pirmąją, bet...
Fantazijai yra vieta ir laikas. Aš istorinį romaną įsivaizduoju kaip kūrinį, kuriame autorius savo fantazija (beje, nenusižengdamas pasakojimo logikai) užpildo istorijai nežinomas herojaus biografijos „baltąsias dėmes“. Bet Regimantas fantazuoja ir ten, kur šie elementai yra žinomi, savo fantazija keisdamas realius veikėjus ir įvykius. Na, pvz., išgalvoja plevėsą kvailelę (bet klastingą) prancūzų kurtizanę Mari vietoj realios rusų pirklaitės Veros Kompaneicevos. Nes jam taip gražiau. Čia kaip su tuo Šv. Jurgio ordinu ant „Bronislovo...“ knygos viršelio, kur kryžius prikabintas prie neaiškaus kaspino ir panašu, jog munduras išvis labiau teatrinis, nei istorinis, bet – „taip gražiau“.
Ką gi, noras pasakoti fantazijas nėra peiktinas, bet pristatinėti jas po istorinio romano vėliava...

Dar blogiau ne fantazijos bujojimas, o tai, kad autorius demonstruoja stebėtiną susilaikymą ir šykštumą aprašinėdamas herojaus nuotykius. R. Dima skaitytoją veda prie įdomių atomazgų, įvykių, juos mini, atlieka paruošiamąjį darbą ir... tada aprašo šiuos 2-3 sakiniais, geriausiu atveju pastraipom, sausai. O tada – vėl ilgas paruošiamasis darbas kitai įdomybei, kuri vėl „išrišama“ kelių sakinių– sausainiu, faktų konstatacija.
O juk Rusijoje jau pernai išleisti (o šiemet dar gausiau) Grombčevskio dienoraščiai, memuarai, ekspedicijų ataskaitos. Kalbu pirmiausia apie „Hindukušo dervišą“, bet ir kitų publikacijų netrūksta, net internete. Kuriuos tik perrašyk pirmuoju asmeniu (papildydamas fantazija) ir... Bet vėl ta beprotiška gyvenimo skuba...


Ar toji pat meilės-nelaimės linija – išausta dešimtimis gijų, pakankamai nuosekli, bet užbaigiama kaip su kirviu-kapokle, tiesiog keliais sakiniais: „O Mari? Pilietiniame Rusijos kare ji dingo kaip ašara ant įkaitusios keptuvės. Su visu Anapos nameliu. Senis liko vienas.“

Rimtai? Čia toks Mačo stiliaus herojaus meilės linijos užbaigimas? Viso labo toks epilogas išgalvotai herojei, kurios dingimui – dramatiškai pražūčiai ar stebuklingam išsigelbėjimui fantazijos jau lyg tikrai turėjo pakakti. Skubėjimas gyventi/rašyti/užbaigti? Skubėjimas.
Ir dar tas šoklumas. Per tris pastraipas be atskiro perspėjimo puldinėjama iš literatūrinio teksto į visišką publicistiką, nuo fantazijos prie realių istorinių faktų. Čia herojus mintijo dūmas Japonijos karštosiose voniose, o po kelių sakinių jis jau Peterburge. Šoklu, bet primena Brauno dalelių judėjimą.

Yra abejonių ar į visą istorinę medžiagą apie Grombčevskį Regimantas norėjo ir spėjo įsigilinti, ar bent jau perteikti skaitytojui. Ar spėjo perskaityti pernai išleistus Grombčevskio dienoraščius, kuriuose minimi bent keli jo susitikimai „niekieno žemėje“ su britų agentais. Ar, pvz., žinojo, kad egzistuoja garsiojo dviejų „džeimsų bondų“ rusiškai-žemaitiško ir britiškojo susitikimo fotografija, ir net ne viena.



Beje, iš viso nesuprantu, kodėl knyga neiliustruota – o pirmiausia paties herojaus darytomis tikrai įspūdingomis fotografijomis, kurių netrūksta: http://www.vokrugsveta.ru/article/230318/
Jos juk taip sutvirtintų „istorinį“ pasakojimo stuburą, o ir šiaip gražios.
R. Dima mini britų kontržvalgybininko džentelmeniškumą, bet nutyli/nežino apie klastingumą (fiksuotą paties brito ataskaitoje), vos nepražudžiusį Grombčevskio ir jo ekspedicijos iškart po garsiojo susitikimo. Pastaroji drama vėl – romane paminėta fragmentiškai, įvykusio fakto konstatacijos pavidalu, nors galėtų būti aprašyta su užmoju ir dramatizmu – remiantis paties Grombčevskio ataskaitomis.

Neskaniai nuteikė ir žemaičiai – nes išlinksniuoti tiek, kad juokinga. Kur bepažvelgsi – britai galvoja apie žemaičius, caras mąsto apie juos, net tolimojoje Japonijoje apie juos girdėję... Atsiduoda liūdnai pagarsėjusia Pichel „Žemaitija“ arba kitomis užkrečiamomis „pasaulinio žemaičių sąmokslo“ ligomis, taip gražiai 2008-aisiais aprašytomis Arūno Brazausko „Verslo klasėje“ (ar ne iš ten autorius sėmėsi įkvėpimo?..;).
Neabejotina, kad autorius toliau lenks tą patį medį ir mūsų laukia jau skaudviliškio Pilsudskio nuotykiai, griaužiant imperiją iš vidaus. O gal žemaičiai autoriaus knygose veiks ir toliau, pvz., įvels sovietus į Afganistano karą... Sėkmės šiame akmenuotame kelyje, bet tuo tarpu norėčiau pastebėti, kad pagrindinis herojus nei man, nei daugeliui jau spėjusių perskaityti elgesiu nepanašus į žemaitį – intravertą.
Į sulenkėjusį besiplaikstantį aršų bajorą – taip, bet tikrai už ausų pritemptas atrodo herojaus tariamas patriotiškumas – jis tikrai nėra Lietuvos (ir vargu ar LDK) patriotas, ką parodė ir Grombčevskio gyvenimo kelias. Tuo metu, kai lietuviai kapojosi Nepriklausomybės karuose jis kovėsi už Kolčiaką ir Denikiną. Kokios dar priesaikos „Aleksandraičio būrio vyrams“ – jei šitas žmogus ir būtų kėlęs koją į XX a Lietuvą – tai veikiausiai Bermonto – Avalovo ar Želigovskio pulkų gretose.

Regimantas didelis vyras ir, atrodo, mėgsta žemaičius, tai tikiuosi jo oda pakankamai stora tam ką prirašiau, juolab, kad ir tuo būdu knygą reklamuoju. Tiesą sakant, neabejodamas, kad gera dalis „kabliukų“ knygoje pridaiginta provokaciniais-reklaminiais tikslais.
Juk ir porą nenuneigiamų pliusų knyga turi – ją skaityti įdomu, teksto kalba lengva ir sklandi, (nors ir primenanti sąmonės srautą).
O baigiant galima tvirtai pasakyti viena – knyga patiks tiems kam patiko „Vilniaus plovas“ ir tikrai nepatiks tiems, kam „...plovas“ nepatiko.

Žemiau - Grombčevskio kelionių fotografijos, tikrai galėjusios papuošti knygą-istorinį romaną.