?

Log in

No account? Create an account
patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Previous Entry Share Next Entry
Vieno šv. kontrabandos eilinio likimas arba 10-kapeikis ir knyga lietuviszka
patrankininkas
gedas
knyga su desimtkapeikeGyveno Eržvilko valsčiuje, Vadžgiryje toks valstietis, Jonas Švedas, 1858-ųjų gimimo. Žmogus būtų kaip žmogus, bet... kaip kraipydami galvas šnibždėjosi aplinkiniai - "...užsiima knygų skaitymu, kai tik pamato naują knygą, stengiasi būtinai ją perskaityti, nors būtų rusiškai, lietuviškai ar vokiškai parašyta."
Pradėjęs nuo skaitymo, žmogus netrukus įklimpo dar giliau - 1884 m. vasario mėn. 23 d. caro uriadnikas kratė jo butą ir rado draudžiamų lietuviškų knygų. Gegužės 13 d. žandarai Raseiniuose iš jo atėmė 3 lietuviškas knygas.
1895 m. birželio m. J. Švedas buvo rastas nušautas lauke tarp Vadžgirio ir Lapgirių dvarų – šalia gulėjo revolveris ir knygų ryšulys.
Neaišku kas tai padarė - plėšikai, caro žandarai ar dar kas, bet matyti, kad žmogus bandė gintis, atsišaudinėjo. O tais laikais pasieniečiai su kontrabandininkais irgi nesicackindavo.
Bet kokiu atveju, buvo knygnešys - ir nebėra. J. Švedas palaidotas Vadžgirio kapinėse. Pravažiuojant būtų įdomu surasti jo kapą, jeigu išliko.
Manau, kad būtent tokie žmonės - smalsūs, žingeidūs ir užsispyrę - buvo bundančios Lietuvos "žemės druska". Šiandien ta diena, kai dera pagerbti Joną Švedą, ne tokį garsų, kaip Jurgis Bielinis, kuriam ir nesyk kliuvo nuo caro pasieniečių:
Vienas iš laikraščio „Varpas“ redaktorių, Jonas Kriaučiūnas savo atsiminimuose papasakojo kaip, kartą, į jo knygyną Tilžėje užsuko garsusis knygnešys J. Bielinis. Knygnešys buvo visas apdraskytas, o veidas sužeistas. Bielinis papasakojo, kad jam einant „...girioje per rubežių, nutvėręs jį ginkluotas parubežio kareivis ir jam tekę su tuo kareiviu sunkiai kovoti. Tekę jam būti ir viršuje, ir apačioje, ir visokiam padėjime, bet pagaliau jis paėmęs viršų.“
-----
Kodėl pasienio regionuose vyko tos muštynės-šaudynės dėl paprasčiausių knygų? Nes:
------
1865 m. spalio į 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu visoje imperijoje buvo uždrausta spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba lotynišku raidynu. Šitaip prasidėjo iki 1904-ųjų trukęs lietuviškos spaudos draudimas. Carinė pasienio sargyba buvo ypač skatinama kovoti su lietuvių knygnešiais, gabenančiais nelegalią lietuvišką spaudą. Sargybiniai ir muitininkai už kiekvieną sulaikytą knygą gaudavo po 10 kapeikų.
Na, po 10 kapeikų už knygą gal ir atrodo nedaug, bet tais laikais (XX a. pr.) vidutinė darbininkų ir smulkių tarnautojų alga Rusijos imperijoje svyravo tarp 16-24 rublių.
Tarnai - gaudavo bene mažiausiai - mergos 3-5, o bernai - 5-10 rublių per mėnesį (tiesa, šeimiinkas turėdavo parūpinti jiems ir maistą-aprangą-stogą virš galvos). Juodadarbiai, pvz., krovikai, galėjo uždirbti 8-15 rublių per mėnesį.
Gi eilinis pasienietis (šiaip jie gaudavo neblogą algą, bet sakykim taip nutiko, kad teturi dešimtkapeikį) už tą dešimtkapeikį galėjo artimiausioj, pačioj prasčiausioj apšnerkštoj kaimo karčiamoj:
- išgert pusę taurelės (50-60 g) pigios (ir veikiausiais skiestos) degtinės (5 kap.) ir užkast raugintu agurku (1 kap.) Ir dar 4 kapeikos liktų!
- arba sočiai pavakarieniaut (10 kap.)
Bet jei būtų nusibeldęs kur  toliau, į padorų traktierių, mūsų miesto kavinės analogą, už dešimtkapeikį būt tegalėjęs išlenkt taurelę (bet tikrai valstybinės, neskiestos) degtinės. Arba bokalą (0,61 l) alaus. Arba, sukdamas ūsus - porą stiklų arbatos (kiekvienas - su dviem gabalėliais cukraus).O papietaut čia jam vis dėlto jau būtų kainavę 30-50 kapeikų.
Taupesnis galėjo pasielgt ir kitaip. Pasukęs į turgų, jis vos už dvikapeikį galėjo nusipirkt gerą tuziną (12 vnt.) tų pačių raugintų agurkų.
Liko 8 kapeikos? Tada už 6 kapeikas imam vieną "merzavčiką" (0,061 l) degtienės. pardavėjas, pasiderėjus, pasieniečiui gal nuleis kapeiką, taigi už likusias 3 kapeikas galima įpirkti kepaliuką (400 g) juodos nešviežios duonos (3 kap.). 0,061 l atrodo nerimta? Už tas pat 6 kapeikas jam vietos "vyno magazine" būt kliūstelėję litrą pigaus pilstomo alaus (su salyga, kad atsineš savo tarą).
----------

Grįžkime prie knygų kontrabandos. Per 40 metų trukusį spaudos draudimo laikotarpį nelegaliai per sieną draudžiamą lietuvišką spaudą gabeno keli tūkstančiai lietuvių knygnešių. O iš viso per spaudos draudimo laikotarpį nuo carinės valdžios pasieniečių ir policijos nukentėjo apie 2900 knygnešių.
Nuo 1865-ųjų iki spaudos draudimo pabaigos į Lietuvą buvo slapta įvežta apie penki milijonai užsienyje leistų lietuviškų knygų. Žandarai tesugebėjo konfiskuoti vos 10 procentų iš jų. Ilgainiui net tarp pačių rusų pareigūnų prasidėjo ginčai ar beverta tęsti šią beprasmišką kovą. 1904-ųjų balandžio 24-ąją caras Nikolajus II-asis panaikino draudimą platinti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis.

Ir dar vienas momentas. Knygnešiai paprastai tapomi šviesiomis spalvomis, bet reikia nepamiršti, kad buvo "idėjiniai knygnešiai" ir "šmugelnikai-profesionalai".  Ir be pastarųjų lietuviškos knygos kelias iš Prūsų į Lietuvą būtų buvęs sunkiai įmanomu. Mat nors idėjiniai, kaip matyti iš Bielinio pavyzdžio, kartais irgi braudavosi per sieną, bet paprastai patys per sieną draudžiamos literatūros negabendavo. Užtekdavo jiems pavojų ir slampinėjant su terbelėm knygų po gimtąjį kraštą. Paprastai "idėjiniai" tik nuvykdavo į Prūsiją kokiu nors legaliu pretekstu ir ten įsigydavo lietuviškos spaudos siuntą. O ją per sieną nešti patikėdavo pasienyje gyvenusiems „profesionalams“. Pastarieji, tiesą sakant, lietuviškas knygas pernešt apsiimdavo raukydamiesi – ir bausmės didelės, ir pelnas mažas. Bet ką darysi - tokia profesija.
Vienas tokių "veteranų" pasakojosi: – „Kartais už nešulį gaudavai 3–5 rublius, o jei lietuviškos knygos, tai Sidaravičius kunigas, arba Kaimelio Stasiulaitis derėdavosi labai. Reikėdavo nusileisti, nors bausmė už tas knygas buvo didžiausia.“
Taigi, 3-5 rubliai jiems buvo "ne pinigas" (o juk už 5 rublius žmogus tais laikais galėjai nusipirkti juchtinės, t.y. galvijų-veršių odos batų porą!)
Labiausiai tokie "profai" vertino „gyvąją kontrabandą“  - t. y. slapta sieną mėgindavusius pereiti nelegalius emigrantus iš Rusijos – katorgininkus, politinius kalinius, besislapsčiusius nuo kariuomenės.

  • 1
Dėkoju už įdomų straipsnį

  • 1