December 7th, 2019

pypkorius

Belaukiant krizės

   

Namus pasiekė šviežiausia "Verslo klasė" - paskutinė šiemet ir paskutinė kaip atskiras žurnalas - nuo kitamet bus prieinama tik su "Verslo žinių" prenumerata, o vėliau ir išvis taps dar viena skaitmenine dvasia, planetą pamažu gaubiančioje elektroninėje infosferoje.
Kaip ramina redaktorius - jaudintis nėra ko, galas jau arti - gyvename eilinio civilizacijos HDD formatavimo laikotarpiu ir tereikia, nepametus sveiko proto, iškentėti, kol raibuliai ir ratilai pamažėle nurims ir sūkuriuojančios pasaulio drumzlės susisluoksniuos į kažkokią naują tvarką. Gali būti kiek liūdna - kaip 1929 m. (90-metis, pasirodo) - atsisveikinant su arkline Kauno konke, kurią pakeitė autobusai.
Aš gi po šios ilgokos įžangos, žurnale atsisveikinu tekstu apie Krizės laukimą tarpukario Lietuvoje.
- Iš pradžių nerūpestingą, ironišką ir pašaipų:
"Tas naivus tikėjimas, kad ekonominė depresija mūsų krašto nekliudys, netrukus sumišo su įžūlumu: iš pasaulinės krizės pamažėle imta šaipytis, ji pasitikta su ironija.
„Krizis dabar visiems ant liežuvio. <...> krizis dabar pašėlusiai madoj. Jeigu jau susitiko du piliečiai, tai tuojau apie krizį sušneka.“ – kikenta spaudoje. Šiauliuose imtas leisti humoristinis laikraštukas pavadinimu „Krizė. Nusiminusiems raminti“.
- Po to vis dar iliuziškai viltingą - kad kaimietiška Lietuva krizės smūgiams bus labiau "guminė" nei industriniai kraštai:
"Antanas Smetona pareiškė, jog <...>lietuvių ūkininkas iš viso krizei kur kas atsparesnis, nes „moka savo išlaidas sumažinti iki minimumo, užsidaryti beveik natūralaus ūkininkavimo formose ir kentėti.“
- Kai kurių - lauktą su piktu džiugesiu, jog krizė padės apsivalyti nuo bereikalingos prabangos:
„Pasaulio žmonės dabar užsispyrė stabilizuoti būtinai liuksusinį, būtinai komfortinį savo gyvenimą fiktyvaus kredito fiktyviomis vertybėmis (vekseliais, akcijomis ir kitokiais popiergaliais <...>Ta krizė priverstinai atpratins mūsų žmones gyventi prabangiai „artimo sąskaiton“ (arba valdžios iždo sąskaiton) ir išmokys juos gyventi iš savo darbo biudžeto, o ypač nė vieno kruvinai uždirbto skatiko neproduktyviai neeikvoti, balon nemėtyti!“
- bet galiausiai peraugusį į panišką klegesį:"Netrukus spaudoje, dar neseniai ironizavusioje krizės tema, ėmė skambėti baimingi raginimai „kuomažiausia kalbėti ir galvoti apie krizę, kad neapimtų beviltiškas ūpas“. Laikytis rimties spaudą nedviprasmiškai ragino net vyriausybė, priminusi seną vokiečių išmintį, kad „ramybė yra svarbiausia piliečio pareiga“.
P.S. Iliustruoju man viena gražiausių Pirmosios Lietuvos respubliko ūkininkų šeimos nuotraukų, autorius Vladas Miškinis, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.