patrankininkas

Tataigi

Dvyliktaisiais šio lj gyvavimo metais, rudenėjant, nusprendžiau, kad atėjo laikas prisistatyti. Nors kažkaip ypatingai lyg ir anksčiau nesislapsčiau. Esu Gediminas Kulikauskas, kadais krimtęs istorijos mokslus, o šiandien dirbantis Lietuvos muitinėje.
Domiuosi kasdienybės/buities ir karo istorijomis. Karo - tai pirmiausia Didžiojo/I-ojo pasaulinio (Rytprūsių operacija, karo veiksmai Žemaitijoje 1914/Dubysos mūšis 1915, Kauno tvirtovės šturmas ir kt.) II-ojo pasaulinio karo istorija Lietuvoje (Raseinių/Alytaus tankų mūšiai/"Brandenburgo" diversantų veiksmai).
Dar skaitinėju (anksčiau ir rašiau) mokslinę fantastiką, detektyvus (dabar labiau memuarus). Periodiškai brūkšteliu vieną kitą straipsnį žurnaluose "Verslo klasė" ir "Iliustruotoji istorija" (jų anonsų čia irgi pasitaiko, pastaruoju metu - gausiau nei kitų įrašų).
Jau spėjau išleisti ir dvi tris keturias beveik penkias knygeles - "Apelsinų kontrabandą" (2013), "Elektros boikotą" (2015) (abi - pasakojimai apie  tarpukario-smetoninę Lietuvą), "Respubliką prieš Maskvą" (2017), "Lietuvio kodą" (2018) ir "Apelsinų kontrabandą. Dar daugiau istorijų" (2019) (tai stipriai papildytas 2013-ųjų "...kontrabandos" perleidimas).
Dabar rašau dar porą vieną.
Ar prisidedu prie bendrų projektų - tokių, kaip 2016 m. pasirodžiusi "Halė. Vilniaus turgaus istorija".
         
( Collapse )
carinis

Kazokų pulkininko kapas (caro pasieniečių-lietuvių kontrabandininkų kovų žymuo?)


Štai toks obeliskas stovi Klebonų km., ant kalnelio, kairėje kelio  Žemaičių Naumiestis-Degučiai pusėje, apie 500 m nuo posūkio į Vainutą.
Ant jo parašyta:
"Здесь покоится прах Войска Донского полковника Семена Даниловича Лазарева окончившего дни жизни сей 1816 года ноября 18 дня на 39 году от рождения".

Koordinatės:
355729, 6137360 (LKS)
55.35032, 21.725037 (WGS)
55° 21' 1.15", 21° 43' 30.13" (WGS)


Nuotraukas atsiuntė p. Zigmas Malinauskas, vienas būsimos monografijos "Žemaičių Naumiestis" autorių, prašydamas padėti surasti informacijos apie šį žmogų-įvykį(?).
Kol kas nelabai turiu kuo pagelbėti - tik tiek, jog panašu, kad Dono kazokų pulkininkas buvo vienas iš tų kazokų, kurie nuo 1811 m. buvo paskirti saugoti vakarine Rusijos imperijos siena (po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795) tapusį Lietuvos paribį su Prūsija. Saugojo maždaug iki 1827-1832 m., kai galutinai įsitikinta, jog kazokai pernelyg linkę į "žmogiškas silpnybes" - iki tiek, kad už pinigus neretai apsiimdavo saugoti kontrabandininkų karavanus iš Prūsijos į Lietuvą. Tad juos galiausiai pakeitė carinė Muitinės pasienio sargyba.
Spėčiau, kad šis pulkininkas 1816 m. "pasigavo kulką" kurio iš susidūrimų su žemaičių ar prūsų kontrabandinkais metu. Bet kol kas tik tiek - labai senas ir ankstyvas paminklas, o M. Černuševičiaus "Pasienio sargybos istorijos medžiaga" caro pasieniečių-kontrabandininkų susidūrimus aprašinėja tik maždaug nuo 1825-ųjų...

Tai būtų antras man žinomas panašus obeliskas, kitas stovi Kalniškės kaimo pakelėje (tarp Gargždų ir Vyžaičių), kur 1870 m. sausį susišaudymo su kontrabandininkais metu žuvo Vyžaičių pasieniečių būrio vadas Melechas Ipolitas Davidovičius (istorija aprašyta "Lietuvio kode", p . 306-308.). Dar vienas tokių kovų su kontrabandininkais žymuo yra Švėkšnos kapinėse stovintis geležinis kryžius 1875 m. žuvusiam kazokui.
   
zuikis

Antanas Pauliukas ir jo Dienynas

Keistas dalykas baigiant vieną tarpukario gyventojo - rambaus, į gyvenimo saulėlydį jau žengiančio kunigo, pradėti skaityti kitą - jaunos tarpukario mergaitės ("Emilijos dienoraštis"). Visai skirtingi stiliai - viename mirgu-marga buitis ir smulkmenos, jaučiasi žemės ir mėšlo kvapas, kitam - svajos/svajonės, paaugliškos godos, viltys, maksimalizmas ir savigrauža.
Ir, iš pažiūros, abu šiuos žmones vienija tik viena - mirties kultas. Pauliuko neperskaitysi ir dešimties puslapių, neatsirėmęs į eilinį "Jau mirtis man pusto dalgį.", o panelė Emilija septynioliktą gimtadienį pasitinka dienoraštyje išraitydama, kad "Bėga laikas, netruks pamatyti, ir būsiu jau žila ir galiausiai atsigulsiu šaltam kape pailsėti."
Bet grįžkim prie Pauliuko - III dienoraščių tomas neplonesnis, nei ankstesni - virš 700 puslapių su visokiausiom gyvenimiškom smulkmenom, pastebėjimais valdžios, sugedusių papročių, kaimynų, sveikato, orų ir ūkinių papročių atžvilgiu.
Būtent iš čia turėtų, ir tikiu - semsis smulkmenų, kurios tuo metu atrodė svarbios - tekstų, filmų kūrėjai. Žinjoma, su paklaida, kad kunigėlis, kaip ir visi žmonės, buvo nuodėmingas, kartais perlenkdavo, kartais - stipriai perlenkdavo. bet greta to ir įdomybių šaltiniai, na, pvz., nuolatinis pastebėjimas apie kelių dulkėtumą, kuris tuomečio žmonėms atrodė tiek pat svarbus, kaip šiandien mums - plikledžiuota, sausa ar šlapia kelio danga.
Ar toks rūpestis kaip po devintinių ar sekminių pamaldų, kuo daugiau prisilaužti berželių šakų - "senobiniu papročiu žmonės kibo prie berželių, kurių su triukšmu laužė skubotai šakeles. Nors kiekvienas vyriškis ir moterėlė turėjo rankose po nemažą glėbį žalumynų, o visgi puolė su triukįšmu prie beržų šakų. Žmonių nuomone, kad Dievo Kūno pašvestų berželių šakos yra geriausia apsauga nuo perkūno trenkimo. Todėl visi skubotai puola su triukšmu kuo daugiausia pasigauti šakelių, kurias parsinešę namon iškaišo triobų pastogėse. Subačiaus bažnyčioje to triukšmo nėra, nes kun. Bardišauskas paaiškino, kad beržų šakos neapsaugo nuo perkūno trenksmo."
( Collapse )
Arba - gerai pažįstami lietuvių bylinėjimosi papročiai, kurie suaktyvėdavo... rudeniop:
„Kaimynai Šateika su Stašiu bylinėjasi dėl kelio. Šateika padarė per savo lauką naują tiesesnį kelią, o senąjį užarė ir pasėjo rugius. Gi Stašys laikosi senojo kelio ir su visais savo namiškiais mindžioja sužėlusius rugius.<...> „Atėjus tamsiam rudeniui ir užsibaigus darbams ant laukų, žmonės susigrūdo į gryčias. Dažniau pradėjo kaimynas lankytis pas kaimyną ir dėl niekų pradeda dažniau pykintis ir net bylinėtis. Štai mūsų kaimynai varžosi dėl kelio, Šateikienė keršija teismu seniūnui Zvonkai dėl neteisingo paliudijimo apie turtą...“
Pirmo ir antro tomų dar iki galo neperskaičiau, kaip ir dera, pradėjau nuo trečiojo. Bet autentikos mėgėjams knyga visokeriopai rekomenduotina. Išleista 300 egz. tiražu.
zuikis

Umbra - Tamsa ryja tamsą

 
Visada nelengva vertinti bičiulio knygą – baisu ir pergirti, nesinori iš tos baimės ir pernelyg supeikti.
Pirma, kas man padarė įspūdį – toks truputį amerikietiškas tikėjimas savo jėgom* – pasimalęs su rankraščiu lietuviškų leidyklų, vis labiau bijančių žengti į kairę/dešinę nuo numinto takelio (gali atsiliepti piniginei) pasaulyje... Taigi, numojo ranka ir pats susimaketavo, sudizainino viršelį,** susiredagavo, susirado spaustuvę Lenkijoje, ramiai išsileido, platina ir rašo naują.
Beveik natūrinis rašytojo ūkis, galbūt netolima ateitis, kai rašantieji pamažėle atsisveikinės su leidyklų/knygynų tarpininkyste.

Apie tekstą – lengvai skaitomas, maloniai nuteikiantis fantasy nuotykių romanas, pasaulyje, jau atradusiame šaunamąjį ginklą, bet dar lygiai uoliai mojuojančiame rapyromis.
Susisupusiam į apsiaustus, rezgančiam intrigas, lyg ir gaubiamam magijos, bet kartu atradusiam efektyvų jos blokatorių, mineralą (man labai patikusiu pavadinimu) – „gesuonį“.
Šį išsklidusių karalysčių pasaulį (į kurį žmonės kadais, panašu, atsidangino Nojaus tipo didžiuliais laivais, vėliau atitinkamai pasidalinę gentiniu principu)... Taigi, šį pasaulį tai vienas, tai kitas valdovas, patinas–intrigantas bando sukariauti po viena vėliava, dar nežinodami, kad horizonte kunkuliuoja (G. Martinas grūmoja pirštu) ir slenka artyn iš viso antižmogiška grėsmė. Gerai, kad bent žiema nekvepia :)
Nors fantastika lietuvių autoriaus, bet ne apie Lietuvą ir jos čia nerasite. Jokių besidriekiančio rūko draiskanų, neskubaus mąslumo ar lėto gėrėjimosi upės tėkme. Atvirkščiai, jaučiausi, lyg žiūrėdamas kokį Miyazakio „Arsenijų Lupeną“ – spalvingas įdomaus siužeto nepaliaujamos lenktynės, veiksmas–veiksme, pauzė meilei ir pamąstymui, o tada – vėl bėgte sukti veiksmo ratą...
Labai patiko pradžia, vėliau kiek reikėjo laiko susigaudyti ant galvos besiverčiančių herojų/šalių/sostinių pavadinimuose ir dirsčioti į knygos pabaigą su žemėlapiu.
Man pasirodė ne blogesniu už skaitytus A. Tapino raštus (aš nežinau ar tai pagyrimas ir, jei ką, atsiprašau). Atrodytų pats tinkamiausias knygų patiekalas paaugliui, tik, bijau, kad mažumėlę senstelėjusiam – kokio 80-ųjų, 90-ųjų laidos. Bet bus ant ko pratęstuoti..:)
( Collapse )
Tačiau pats tuo tarpu jau laukiu kitos dalies, paslapčia vildamasis, kad iš horizonto pagaliau nupikiruos ir vienas kitas drakonas.

*Ir tuo, kad skaitytojams tebeįdomi ne garsių vardų lietuviška fantastika.
**Na, su pasaulio žemėlapiu (o fantasy žanrui jis kaip ir privalau), girdėjau, geri žmonės padėjo.
pypkorius

Belaukiant krizės

   

Namus pasiekė šviežiausia "Verslo klasė" - paskutinė šiemet ir paskutinė kaip atskiras žurnalas - nuo kitamet bus prieinama tik su "Verslo žinių" prenumerata, o vėliau ir išvis taps dar viena skaitmenine dvasia, planetą pamažu gaubiančioje elektroninėje infosferoje.
Kaip ramina redaktorius - jaudintis nėra ko, galas jau arti - gyvename eilinio civilizacijos HDD formatavimo laikotarpiu ir tereikia, nepametus sveiko proto, iškentėti, kol raibuliai ir ratilai pamažėle nurims ir sūkuriuojančios pasaulio drumzlės susisluoksniuos į kažkokią naują tvarką. Gali būti kiek liūdna - kaip 1929 m. (90-metis, pasirodo) - atsisveikinant su arkline Kauno konke, kurią pakeitė autobusai.
Aš gi po šios ilgokos įžangos, žurnale atsisveikinu tekstu apie Krizės laukimą tarpukario Lietuvoje.
- Iš pradžių nerūpestingą, ironišką ir pašaipų:
"Tas naivus tikėjimas, kad ekonominė depresija mūsų krašto nekliudys, netrukus sumišo su įžūlumu: iš pasaulinės krizės pamažėle imta šaipytis, ji pasitikta su ironija.
„Krizis dabar visiems ant liežuvio. <...> krizis dabar pašėlusiai madoj. Jeigu jau susitiko du piliečiai, tai tuojau apie krizį sušneka.“ – kikenta spaudoje. Šiauliuose imtas leisti humoristinis laikraštukas pavadinimu „Krizė. Nusiminusiems raminti“.
- Po to vis dar iliuziškai viltingą - kad kaimietiška Lietuva krizės smūgiams bus labiau "guminė" nei industriniai kraštai:
"Antanas Smetona pareiškė, jog <...>lietuvių ūkininkas iš viso krizei kur kas atsparesnis, nes „moka savo išlaidas sumažinti iki minimumo, užsidaryti beveik natūralaus ūkininkavimo formose ir kentėti.“
- Kai kurių - lauktą su piktu džiugesiu, jog krizė padės apsivalyti nuo bereikalingos prabangos:
„Pasaulio žmonės dabar užsispyrė stabilizuoti būtinai liuksusinį, būtinai komfortinį savo gyvenimą fiktyvaus kredito fiktyviomis vertybėmis (vekseliais, akcijomis ir kitokiais popiergaliais <...>Ta krizė priverstinai atpratins mūsų žmones gyventi prabangiai „artimo sąskaiton“ (arba valdžios iždo sąskaiton) ir išmokys juos gyventi iš savo darbo biudžeto, o ypač nė vieno kruvinai uždirbto skatiko neproduktyviai neeikvoti, balon nemėtyti!“
- bet galiausiai peraugusį į panišką klegesį:"Netrukus spaudoje, dar neseniai ironizavusioje krizės tema, ėmė skambėti baimingi raginimai „kuomažiausia kalbėti ir galvoti apie krizę, kad neapimtų beviltiškas ūpas“. Laikytis rimties spaudą nedviprasmiškai ragino net vyriausybė, priminusi seną vokiečių išmintį, kad „ramybė yra svarbiausia piliečio pareiga“.
P.S. Iliustruoju man viena gražiausių Pirmosios Lietuvos respubliko ūkininkų šeimos nuotraukų, autorius Vladas Miškinis, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
stebetojas

Apkasų menas iš 1915-ųjų Kauno apylinkių

 
Kauno tvirtovės šturmo laikų ir kovų dalyvio "apkasų menas" - sviedinio skeveldros ir vokiško 1888 m. modelio "Gewehr 1888" šautuvo šovinio kompozicija*
Vokiečių kareiviai ne tik šturmuodavo, bet ir, liuoslaikiu, kurdavo pridėtinę vertę ateitiems kartoms. Iš skeveldrų, gilzių (tūtų), šiaip visokių karo liekanų, kurdavo įvairias kompozicijas ir siųsdavo namiškiams. Tai buvo nelegalu, siuntinius konfiskuodavo, bet kažkiek praeidavo - kaip daiktinis liudjimas, jog sūnus/tėvas/brolis dalyvavo Rytų fronto batalijose.
Šiandien tokie daikčiukai dėkingų palikuonių parduodami už ganėtinai neblogus pinigus.

*Šiaip I pasaulinio karo metu tiek šautuvas, tiek šovinys jau buvo pasenę ir pakeisti garsiuoju 1898 modelio "mauzeriu"/ 1903 m. pavyzdžio šoviniu su aštrianose kulka. O tokiais "senukais" teginkluodavo užnugario landverininkus. Na, bet ir tokie dalyvavo tvirtovės (iš kurios irgi atsišaudyta įvairiomis egzotikomis - nuo japoniškų "Arisakų" iki senovinių "berdanų") šturme.

ein revolver

Leidykla "Briedis" - vėl neaiškumai su fotografijomis


















Pergalės cigarai Vilnių užėmusių vokiečių pėstininkų rankose 1915-aisiais. Graži fotografija, kurią įsigijau dar 2012 m., ketindamas iliustruoti savo tekstus apie I pasaulinį karą, ką ir dariau - žr. paveikslėlį dešinėje, kur abu vokietukai šalia teksto. Dar daugiau - mielai leidau (tereikėjo paprašyti) Lietuvos nacionaliniam muziejui naudoti šią ir keletą kitų fotografijų (nurodžius šaltinį) leidiniui "Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte". Pasikartosiu - tereikėjo paprašyti.
Ir kaip nustebau tą pačią fotografiją išvydęs ant leidyklos "Briedis" naujojo opuso viršelio (žr. paveikslėlį kairėje - tai naujosios Briedžio knygos viršelis).
Įdomu kokį šaltinį nurodė leidykla. Įdomu, kiek dar tokių (nuotraukų) bus šios knygos viduje.
Įdomu, kiek procentų jų knygų, padabintų užrašais - "Jei iliustracijų autoriai pareikštų savo teises, esame pasirengę vykdyti visus pagrįstus reikalavimus" yra sudarytos tokiu būdu.
Iš esmės tai yra ne kas kita kaip įžūli atvira deklaracija, jog leidykla savo leidiniams naudoja svetimas iliustracijas, be autorių ir savininkų žinios.
patrankininkas

Keletas Oršos mūšio momentų

Ką gi, 505-ųjų metinių proga dar šiek tiek apie 1514–ųjų Oršą ir jos mitus.* Juolab, kad Oršos mūšio mitų ir propagandos – per akis. Pirmiausia, ko gero klasikiniai visų karų ir mūšių mitai – priešininkų pajėgų ir patirtų nuostolių dydžiai.
LDK ir Maskvos armijų dydžiai
Šių dienų tyrinėtojai jau seniai pakoregavo tradicinius, XVI a. siekiančius vertinimus esą ties Orša 30 tūkst. LDK kariuomenės laukė apie 80 tūkst. maskvėnų orda. Neįtikėtina, kad Dniepro upės kilpoje, 6 km ilgio ir keliasdešimties kv. km pločio lauke (kuris buvo išraižytas griovų, kuriame stūksojo kalvos ir augo eglynai) tarp Oršos ir Krapivnos upės būtų grumdęsi 110 tūkst. raitelių.
LDK

Iš viso į karą su Maskvą LDK surinko apie 17 tūkst. karių, kurių mažesnę dalį (7 tūkst.) sudarė LDK pašauktiniai bajorai. Bet ir iš tų 7 tūkst. didesnė pusė (4 tūkst. ) liko Borisove, kartu su Žygimantu Senuoju. O kautis su maskvėnais 1514 m. rugsėjo pradžioje link Oršos patraukė apie 12–13 tūkst. karių (tačiau daugiatautė) LDK armija. Didesnė jų pusė – 7 tūkst. buvo samdiniai, likusią beveik po lygiai sudarė LDK (3 tūkst.) ir Lenkijos karalystės (2,5 – 3 tūkst.) kavalerija.
Maskva

Maskvėnų pajėgos buvo panašaus dydžio – sprendžiant iš vėlesnių belaisvių sąrašų ir mūšyje dalyvavusių maskvėnų vaivadų kiekiu (kiekvienam kurių paskirdavo tam tikrą karių skaičių) maksimalus jų skaičius galėjo siekti apie 16 tūkst. Bet kokiu atveju maskvėnų gretose Oršos mūšyje veikiausiai buvo keliolika, o ne keliasdešimt tūkst. karių.
Tai visai nemenkina maskvėnų grėsmės: 16 tūkst. karių to meto matais buvo labai stiprios pajėgos. Be to, nereikia pamiršti, kad prie Oršos buvo pasiųsti rinktiniai kariai, daugiausia vakarinių Maskvos sričių veteranai – profesionalai, užgrūdinti pasienio karuose su lietuviais.
( Collapse )
carinis

Vokiška jūrinė patranka Kauno (?) apylinkėse

Įdomios nuotraukos - vokiečių jūreiviai stumia keliu pabūklą, veikiausiai (kaip padėjo nustatyti Donatas Žvirblis) 15 cm Feldkanone L/40 - pritrūkę sunkiosios artilerijos vokiečiai neretai sausumos pajėgas pastiprindavo perdarytais toliašaudžiais jūrų pabūklais.
Dar įdomesnis dalykas, jog didelė tikimybė, kad tai Kauno apylinkės (nuotraukos buvo albume, greta Skriaudžių fotografijos (kaimas Prienų rajone) ir matyt fotografuota Kauno tvirtovės šturmo metu. Tačiau iš kur ten jūriniai pabūklai ir jūreiviai?
Generolas Litzmanas savo atsiminimuose mini prieš pat tvirtovės šturmą gavęs pastiprinimą sunkiąja artilerija: "Tarsi atsidėkodama, liepos 30 d. vadovybė atsiuntė dar 9 haubicas, būtent antrą ir trečią* 42 cm jūrų pabūkla (motoriniai pabūklai), dvi 30,5 cm, vieną 28 cm ir keturias 21 cm mortyras."
Akivaizdu, kad šioji patranka ne iš jų. Bet toliau generolas mini visą savo artilerijos galią, liepos 8 d. sutelktą prieš Kauną: "Tik 130 pabūklų galėjo stoti į kovą su tvirtove; būtent: 68 lengvi pabūklai (patrankos ir haubicos), 50 sunkių pabūklų (10 cm patrankų ir 15 cm haubicų), 12 sunkiausių riestos trajektorijos pabūklų (4 pabūklai - 21 cm, 1 pabūklas 28 cm, 4 pabūklai 30,5 cm, 3 pabūklai - 42 cm)."

Spėju, kad šioji patranka bus viena iš tų, kurias Litzmannas įvardino "15 cm haubicomis". Va tik jūreviai...

*Vieną 42 cm haubicą Litzmannas jau turėjo.



vietnam

Vienas Molotovo linijos bunkeris

Klausimas sprogdinimo specialistams - ar ši sovietų Molotovo linijos bunkerio stoge matoma suardymo žymė panaši į sviedinio pataikymo (ar užtaiso sprogdinimo)?.. Ar taip galėtų atrodyti 280 mm reaktyvinės vokiečių raketos pataikymas (man abejotina)? Turėdamas porą valandėlių, vakar Jurbarko rajone, ties Girdžiais - Antvardės upeliu aplankiau keletą Molotovo linijos bunkerių, dengusių ruožą tarp Mituvos ir Nemuno (ar, jei tiksliau - tarp Girdžių ir Kuturių). Spėjau nufotografuoti keturis, bet mažumėlę nustebau tik viename jų pastebėjęs (ir tai su abejone) sviedinio pataikymo žymę.
Būtent į šią Molotovo linijos dalį 1941 birželio 22 d. "atsirėmė" dalis vokiečių 8-osios tankų divizijos. Bunkeriai buvo neužbaigti, juos gynė pusiau statybininkai iš sovietinės 48-osios šaulių divizijos (kita vertus vokiečiai fiksuoja ir kulkosvaidžių prieštankinių pabūklų pozicijas tarp bunkerių). Bet vokietukams teko paprakaituoti - sovietų ugnis buvo tokia intensyvi, kad pėstininkai valandų valandas negalėjo pajudėti priekin. Aišku tankai galų gale prasiveržė, bet nepigiai - pvz., ties Geišiais žuvo vokiečių 10-ojo tankų pulko II-ojo bataliono vadas Arthur Lasse (palaidotas Kaune, Aukštųjų Šančių kapinėse, man reiktų jo kapo fotografijos...)
Ir kaip lemiamą sėkmės momentą vokiečiai nurodo vadinamųjų "pėstininkų štukų" panaudojimą: taip vadino savaeigę reaktyvinę salvinės ugnies sistemą "Wurfrahmen 40", sumontuotą ant šarvuočio SdKfz 251 ir pliekusią mielomis 280 mm kalibro raketomis. Man atrodo jos labiau galėjo turėti demoralizuojantį, nei realų efektą, ypač jei pozicijas keletą valandų gynė kariai-naujokai, bet...
Galbūt viena jų nusileido ant šio bunkerio stogo? Gaila, neužsiropščiau, bet sprogimo žymė labai jau siaurutė, nors matyti, kad buvo nuplėšta viena metalinė sija, o kita gerokai užlenkta. be to - ant paties bunkerio stogo krašto - taigi, lyg ir negalėtų būti pionieriaus bandymų "praplėsti" užtaisu kokią ventiliacinę angą. Man panašiau į bunkerio kraštą užkabinusią didelio kalibro miną.
Galbūt vietiniai žino kitų tenykščių bunkerių su aiškesnėmis pataikymų žymėmis? Mūšis vyko keletą valandų, kažkas turėjo likti. Aš gi teaplankiau tris bunkerius Antvardės pakrantėje ir vieną laukuose (ties Dainių II gyvenviete). Būtent šio nuotraukos čia ir matomos.