patrankininkas

Tataigi

Dvyliktaisiais šio lj gyvavimo metais, rudenėjant, nusprendžiau, kad atėjo laikas prisistatyti. Nors kažkaip ypatingai lyg ir anksčiau nesislapsčiau. Esu Gediminas Kulikauskas, kadais krimtęs istorijos mokslus, o šiandien dirbantis Lietuvos muitinėje.
Domiuosi kasdienybės/buities ir karo istorijomis. Karo - tai pirmiausia Didžiojo/I-ojo pasaulinio (Rytprūsių operacija, karo veiksmai Žemaitijoje 1914/Dubysos mūšis 1915, Kauno tvirtovės šturmas ir kt.) II-ojo pasaulinio karo istorija Lietuvoje (Raseinių/Alytaus tankų mūšiai/"Brandenburgo" diversantų veiksmai).
Dar skaitinėju (anksčiau ir rašiau) mokslinę fantastiką, detektyvus (dabar labiau memuarus). Periodiškai brūkšteliu vieną kitą straipsnį žurnaluose "Verslo klasė" ir "Iliustruotoji istorija" (jų anonsų čia irgi pasitaiko, pastaruoju metu - gausiau nei kitų įrašų).
Jau spėjau išleisti ir dvi tris keturias beveik penkias knygeles - "Apelsinų kontrabandą" (2013), "Elektros boikotą" (2015) (abi - pasakojimai apie  tarpukario-smetoninę Lietuvą), "Respubliką prieš Maskvą" (2017), "Lietuvio kodą" (2018) ir "Apelsinų kontrabandą. Dar daugiau istorijų" (2019) (tai stipriai papildytas 2013-ųjų "...kontrabandos" perleidimas).
Dabar rašau dar porą vieną.
Ar prisidedu prie bendrų projektų - tokių, kaip 2016 m. pasirodžiusi "Halė. Vilniaus turgaus istorija".
         
Collapse )
maropaukštis

Rise and Kill First

Labai įdomi knyga, ypač prisimenant skambius pernykščius Irano generolo Kasemo Suleimani ar branduolinės programos mokslininko Mohseno Fakhrizedo nužudymus. Iš kurių matyti, jog nelabai kas ir keitėsi nuo knygoje aprašomų aktualijų.
Knyga apie Izraelio slaptųjų tarnybų vykdytas (-omas) tikslines žmogžudystes - nuo pokarinio nacių budelių medžiojimo iki dabartinių droninių smūgių iš oro.
Pavykusias ir nepavykusias (pvz., pasikėsinimo į Sadamą Huseiną operacija). Raketų ir atominio ginklo kūrėjų-mokslininkų arabų valstybėms medžioklė. Pasikėsinimai į karinius ir politinius veikėjus. Karštligiška teisinių formuluočių (lyg ir) pateisinančių tikslines žmogžudystes paieška - kai įtariamojo nužudymas prilyginamas savigynai, paremtai Talmudo eilutėmis "Jei kas ateis tavęs nužudyti, pakilk ir nužudyk jį pirmas."
Daug ir daugel ką paaiškinanti, liūdinanti, atskleidžianti, mirganti neįtikėtinais nutikimais ar nežinomomis jų smulkmenomis (šaltinių sąraše vien interviu su žvalgybininkais sąrašas -smulkiomis raidėmis-užima gerus porą puslapių). Vietomis ciniška ("jeigu vaikams lemta verkti, geriau tegul tai nebus žydų vaikai"), negailestingai atvira, neieškanti pasiteisinimų ir nekurianti iliuzijų.
Nuplėšianti patosą, apgaubusį daugelį legendinių Izraelio specialiųjų operacijų, pvz., garsiojo 1973-iųjų balandžio reido (operacija "Jaunystės pavasaris"), kai 30-ies komandosų grupė, pasidalinusi į šešias grupes, išsilaipinusi iš jūros, prasmuko į Beirutą ir išžudė "Juodojo rugsėjo" vadeivas. Tačiau ir pati patyrė nuostolių - žuvo du kariai, dalinai dėl to, kad operacijoje dalyvavęs civilis vairuotojas, išsigandęs šūvių, anksčiau laiko spruko iš įvykio vietos.

Vietomis kraipai galvą - darsyk įsitikinęs, koks vidinis skruzdėlynas ir kivirčai verda Izraelio viduje - tačiau išoriniam pasauliui sumaniai demonstruojama olimpinė vienybė.*
...vietomis stebina žudikų ironija - karo istorija besidominčiam Egipto karo atašė Jordanijoje žydai pakišo Heinzo Guderiano knygą "Achtung Panzer" - kuri sprogo atašė rankose.
...vietomis sukrečia smulkmenos - pvz., garsaus latvių lakūno, aviacijos konstruktoriaus, bet ir - budelio, dalyvavusio masinėse žydų žudynėse - Gerberto Cukurso medžioklė Brazilijoje. Penki "Mosado" agentai įviliojo jį į apleistą sandėlį, bet šis, vos peržengęs slenkstį, suvokė kas laukia ir, apsisukęs, bandė sprukti atgal. Neišsiveržė tik dėl to, kad trys (!) agentai iš išorės užrėmė duris, kol du bandė suraityti jį viduje (vienam jų latvis nukando pirštą, bet ir pats buvo uždaužytas plaktuku).
...ar Otto Skorcenio, legendinio nacių diversantų vadeivos verbavimo (taip, buvo užverbuotas Izraelio žvalgybos) 1964-aisiais smulkmenėlės "Skorcenis buvo gigantas. Tiesiog milžiniškas. Ir aiškiai galingas fiziškai.<...> mane sukrėtė du momentai. Pokalbio metu jis ėmė ieškoti savo užrašų knygelėje telefono numerio, kurį ketino man perduoti. Netikėtai, jis išsitraukė iš kišenės monoklį ir įsistatė į dešinę akiduobę. Ir tuomet, su savo gigantišku ūgiu, randu, agresyviu žvilgsniu, ėmė atrodyti pačiu tikriausiu nacistu."

Tačiau labiausiai į akis krinta desperacija, strateginė aklavietė, blaškymasis nuo tikslinių žmogžudysčių serijų, atsakant į teroro aktus, prie mėginimo visą išspręsti derybomis. Ir suvokimo, kad nė vienas receptas iki galo nesuveikia. Tačiau kartu - kad jei pergalė neatrodo įmanoma, reikia stengtis bent nepralaimėti.***
Nors specialiųjų operacijų taktinė sėkmė neretai tik pakenkia strateginei situacijai: "Žvalgybos pasiekimai daugeliui Izraelio lyderių sukėlė iliuziją, kad slaptos operacijos gali tapti strateginiu, o ne taktiniu instrumentu ir gali būti naudojamos vietoj diplomatijos, sprendžiant geopolitinius, etninius, religinius ir nacionalinius konfliktus...<...>Izraelio žvalgybos istorija, aprašoma šioje knygoje - tai visa eilė įspūdingų taktinių pasiekimų ir tuo pat metu - siaubingų strateginių pralaimėjimų."


Collapse )
stebetojas

Pasiruošimai Tauragės apšaudymui 1941 06 21


1941-ųjų birželio 21-oji, vokiečių artileristai, kažkur Lauksargių apylinkėse, už tvartelio, neskubriai ruošiasi būsimai nakčiai - Tauragės apšaudymui.
Man tik įdomu koks čia kalibras - juk ne 10,5 cm lengvosios lauko, o 15 cm sunkiosios haubicos? Ar įmanoma daugmaž nusakyti pagal žmonių/gilzių matmenis nuotraukoje?
UPD
Gintaras (Gunas): tai sFH18 150 mm užtaisai<...>Šitos dėžės turbūt iš dažniausiai dabar pasitaikančių kolekcininkams iš vokiškos amunicijos taros.


 
Me:
Bet vokiečiai, žiūriu, gana skrupulingai pasiskaičiavo, kiek sviedinių paleido "X valandą" - pvz., tik viena 269 artilerijos pulko baterija šitaip nakčiai pasiruošė "daugiau nei 350 sviedinių". Tauragei kliuvo stipriai, teoriškai šešios pulko baterijos turėjo paleisti virš 3 tūkst. sviedinių...
Pz38t

Manšteino tankų reidas (3): 4,7 cm (?) ties Betygala 1941 06 24 pavakarę



...kartais pavydžiu laisvės literatūrinių tekstų rašytojams - sumanai ką - ir brūkšteli (per daug) nesukdamas galvos.
O čia žmogus turi pusdienį/dieną/dvi duotis po dokumentus, ieškodamas iš kur, iš kur po galais ties Betygala, 1941 06 24-osios pavakarę, vokiečių 290 pėstininkų divizija (502-asis pulkas) be sau įprastų 3,7 cm vokiškų patrankų,* prieš sovietus dar išsitraukė ir labai jau neįprastų 4,7 cm kalibro prieštankinių patrankėlių.**



Na taip, kai kurie Wehrmachto pėstininkai turėjo tokios egzotikos, pvz., neblogų prancūziškų žaisliukų, bet ne 290-oji divizija. https://en.wikipedia.org/wiki/47_mm_APX_anti-tank_gun
Pastaroji, tiesa, turėjo kiek savaeigių prieštankinių mašinų - Panzerjäger 35R (vokiečių sukonstruotas frankenšteinas iš prancūziško R35 tanko ir čekiško 47,7 mm pabūklo). Bet šios malėsi kažkur toli užnugaryje, sunkiai įveikinėdamos brastą per Dubysą ir dar sunkiau - stačius upės šlaitus.
Be to, tekste aiškiai kalbama tik apie prieštankines patrankėles - Pak-us. O ir lėtaeiges-savaeiges mašinas javų laukas (kuriame iš šaudytasi su sovietų tankais) būtų nepaslėpęs - lengvas taikinys priešui.
O čia juk smulkmenėlė, trupinukas knygos mastu - 5 simboliai "4,7 cm". Bet laiko suėda kaip miniatiūrinė juodoji skylė. Ir kol kas be rezultato.

*290-osios divizijos Kriegsliederungas lyg ir nerodo jokių papildomų patrankėlių buvimo, tik įprastas 3,7 cm. Na, dar po šešetą 7,5 cm lengvųjų pėstininkų patrankėlių ir po porą 15 cm sunkiųjų.

**Kuriomis, pritykinę, iš pasalos javų lauke, sušaudė prošal važiavusią sovietų koloną (ši skubėjo Raseinių link). Paėmė ir kiek belaisvių.
Bet po to jau patys nešė kudašių nuo link jų pasukusių dviejų sunkiųjų sovietų tankų ("su milžiniškais bokšteliais"). Vienas šių monstrų, vokiečių tvirtinimu, atlaikė 72 pataikymus (paskutinius - jau iš 75 m atstumo) ir tik aukštų javų priedanga vokiečių artileristams leido pasitraukti sąlyginai nenukentėjusiems artimiausios aukštumos link ir ten paskubom įsirausti.
Pz38t

Manšteino tankų reidas (2): Karšuvos girios keliai

 
Karšuvos girios keliukai: pora vaizdelių iš "lietuviškos" pusės - jaukūs ir savi, tiek vingriais smėlyje, tiek paskendę samanose.
 
Ir - tiesūs it strėlės prūsiškai-vokiški: lygutėliai, kuriais ir šiandien, po šitiek metų, gali važiuoti beveik kaip plentu (kur neišmaurojusi miškakirčių technika).
Gaila tik - kol kas neradau kur pasiskaityti apie tai kaip buvo tiesiami ir tvarkomi šie Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių miško keliukai, jo tiek išturėjo. Net naujojojoje Romualdo Deltuvo "Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje" neradau.
Bet nenuostabu, kad vokiškoje miško pusėje 1941 m. birželį be didesnio vargo susigrūdo dvi* Wehrmachto 56-ojo tankų korpuso divizijos (8-oji tankų ir 290-oji pėstininkų) - kokie 35 tūkst. karių, su
daugiau, nei 5 tūkst. mašinų (1 tūkst. lengvųjų, 2 tūkst. sunkvežimių, 2 tūkst.) motociklų.** Ir tai dar be korpuso dalinių ar kokių zentininkų su savo pusvikšriais vilkikais.
Ir jei tankai (bent didžioji jų dalis) nužlegsėjo patogiu plentu nuo Pašvenčio Jurbarko link, tai bent gera dalis 290-osios pd mašinų turėjo brautis va šiais keliukais (čia matomi "lietuviški keliukai" visai neatsitiktiniai - pafotografuotos tos konkrečios pasienio vietos, kurias kirto vokiečių pulkai).
Galima tik įsivaizduoti kimius gerklinius vokiškus keiksmus, kai mašinų kolonos pajudėjo mažiau civilizuotais keliukais (sovietų darbo batalionų kareivėlių daugelyje vietų dar rūpestingai užverstais medžių savartomis, siekusiomis ir dešimtis, šimto metrų ilgį).
*Tiesa, trečioji (3-ioji motorizuotoji) jau nebetilpo, liko anapus Nemuno, Trapėnuose.
**Įprastoje Wehrmachto pėstininkų divizijoje turėjo būti 394 lengvieji automobiliai ir 536 sunkvežimiai+530 motociklų (190 su lopšiu). Na ir, beje, nereikia užmiršti - kokie 5-6 tūkst. arklių su vežimais.
Tankų divizijoje, atitinkamai - 561 lengvoji ir 1402 sunkvežimiai+1300 motociklų (700 su lopšiais).
stebetojas

Manšteino tankų reidas (1): Molotovo linija ties Jurbarku, Geišių - Rotulių II bunkeris

Šiuo įrašu (tikiuosi) pradėti tekstų seriją apie būsimą knygą "Tankų mūšiai Lietuvoje (Manšteino tankų reidas)".
 
(kairėje nuotraukoje - apšaudytas dotas, dešinėje - tas pat tik iš už "nugaros", o už jo, tolumoje, apie 500 metrų labiau į rytus matyti kitas šios "trikampio" bunkeris)
Facebooko grupėje "Karo pėdsakai Lietuvoje" Juozapas Blažiūnas pasidalino įdomaus "Molotovo linijos" bunkerio (yra tarp Rotulių II ir Geišių) nuotraukomis.
Porą mėnesių prieš pabuvojau prie jo ir aš.

   
(Knyga, tikiuosi, pasirodys pavasariop, dešinėje foto - vienas iš pataikymų į Geišių bunkerį)

Kuo įdomus - kad bene vienintelis iš visos linijos turi ryškių mūšio pėdsakų*: 1941 06 22 buvo neblogai "apkramtytas" vokiečių artilerijos (kalibro nesiimsiu vertinti, bet sunkiosios - neskaitant "pėstininkų štukų"/Stuka zu Fuss- vokiečiai ten pritraukti nespėjo, tai visą, ką pėstininkai galėjo sutelkti į tą atkakliai kulkosvaidžio ugnim besispjaudantį betono kupstą buvo 37 mm prieštankinės ar 75 mm lengvosios pėstininkų haubicos).
Collapse )
carinis

Kazokų pulkininko kapas (caro pasieniečių-lietuvių kontrabandininkų kovų žymuo?)


Štai toks obeliskas stovi Klebonų km., ant kalnelio, kairėje kelio  Žemaičių Naumiestis-Degučiai pusėje, apie 500 m nuo posūkio į Vainutą.
Ant jo parašyta:
"Здесь покоится прах Войска Донского полковника Семена Даниловича Лазарева окончившего дни жизни сей 1816 года ноября 18 дня на 39 году от рождения".

Koordinatės:
355729, 6137360 (LKS)
55.35032, 21.725037 (WGS)
55° 21' 1.15", 21° 43' 30.13" (WGS)


Nuotraukas atsiuntė p. Zigmas Malinauskas, vienas būsimos monografijos "Žemaičių Naumiestis" autorių, prašydamas padėti surasti informacijos apie šį žmogų-įvykį(?).
Kol kas nelabai turiu kuo pagelbėti - tik tiek, jog panašu, kad Dono kazokų pulkininkas buvo vienas iš tų kazokų, kurie nuo 1811 m. buvo paskirti saugoti vakarine Rusijos imperijos siena (po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795) tapusį Lietuvos paribį su Prūsija. Saugojo maždaug iki 1827-1832 m., kai galutinai įsitikinta, jog kazokai pernelyg linkę į "žmogiškas silpnybes" - iki tiek, kad už pinigus neretai apsiimdavo saugoti kontrabandininkų karavanus iš Prūsijos į Lietuvą. Tad juos galiausiai pakeitė carinė Muitinės pasienio sargyba.
Spėčiau, kad šis pulkininkas 1816 m. "pasigavo kulką" kurio iš susidūrimų su žemaičių ar prūsų kontrabandinkais metu. Bet kol kas tik tiek - labai senas ir ankstyvas paminklas, o M. Černuševičiaus "Pasienio sargybos istorijos medžiaga" caro pasieniečių-kontrabandininkų susidūrimus aprašinėja tik maždaug nuo 1825-ųjų...

Tai būtų antras man žinomas panašus obeliskas, kitas stovi Kalniškės kaimo pakelėje (tarp Gargždų ir Vyžaičių), kur 1870 m. sausį susišaudymo su kontrabandininkais metu žuvo Vyžaičių pasieniečių būrio vadas Melechas Ipolitas Davidovičius (istorija aprašyta "Lietuvio kode", p . 306-308.). Dar vienas tokių kovų su kontrabandininkais žymuo yra Švėkšnos kapinėse stovintis geležinis kryžius 1875 m. žuvusiam kazokui.
   
zuikis

Antanas Pauliukas ir jo Dienynas

Keistas dalykas baigiant vieną tarpukario gyventojo - rambaus, į gyvenimo saulėlydį jau žengiančio kunigo, pradėti skaityti kitą - jaunos tarpukario mergaitės ("Emilijos dienoraštis"). Visai skirtingi stiliai - viename mirgu-marga buitis ir smulkmenos, jaučiasi žemės ir mėšlo kvapas, kitam - svajos/svajonės, paaugliškos godos, viltys, maksimalizmas ir savigrauža.
Ir, iš pažiūros, abu šiuos žmones vienija tik viena - mirties kultas. Pauliuko neperskaitysi ir dešimties puslapių, neatsirėmęs į eilinį "Jau mirtis man pusto dalgį.", o panelė Emilija septynioliktą gimtadienį pasitinka dienoraštyje išraitydama, kad "Bėga laikas, netruks pamatyti, ir būsiu jau žila ir galiausiai atsigulsiu šaltam kape pailsėti."
Bet grįžkim prie Pauliuko - III dienoraščių tomas neplonesnis, nei ankstesni - virš 700 puslapių su visokiausiom gyvenimiškom smulkmenom, pastebėjimais valdžios, sugedusių papročių, kaimynų, sveikato, orų ir ūkinių papročių atžvilgiu.
Būtent iš čia turėtų, ir tikiu - semsis smulkmenų, kurios tuo metu atrodė svarbios - tekstų, filmų kūrėjai. Žinjoma, su paklaida, kad kunigėlis, kaip ir visi žmonės, buvo nuodėmingas, kartais perlenkdavo, kartais - stipriai perlenkdavo. bet greta to ir įdomybių šaltiniai, na, pvz., nuolatinis pastebėjimas apie kelių dulkėtumą, kuris tuomečio žmonėms atrodė tiek pat svarbus, kaip šiandien mums - plikledžiuota, sausa ar šlapia kelio danga.
Ar toks rūpestis kaip po devintinių ar sekminių pamaldų, kuo daugiau prisilaužti berželių šakų - "senobiniu papročiu žmonės kibo prie berželių, kurių su triukšmu laužė skubotai šakeles. Nors kiekvienas vyriškis ir moterėlė turėjo rankose po nemažą glėbį žalumynų, o visgi puolė su triukįšmu prie beržų šakų. Žmonių nuomone, kad Dievo Kūno pašvestų berželių šakos yra geriausia apsauga nuo perkūno trenkimo. Todėl visi skubotai puola su triukšmu kuo daugiausia pasigauti šakelių, kurias parsinešę namon iškaišo triobų pastogėse. Subačiaus bažnyčioje to triukšmo nėra, nes kun. Bardišauskas paaiškino, kad beržų šakos neapsaugo nuo perkūno trenksmo."
Collapse )
Arba - gerai pažįstami lietuvių bylinėjimosi papročiai, kurie suaktyvėdavo... rudeniop:
„Kaimynai Šateika su Stašiu bylinėjasi dėl kelio. Šateika padarė per savo lauką naują tiesesnį kelią, o senąjį užarė ir pasėjo rugius. Gi Stašys laikosi senojo kelio ir su visais savo namiškiais mindžioja sužėlusius rugius.<...> „Atėjus tamsiam rudeniui ir užsibaigus darbams ant laukų, žmonės susigrūdo į gryčias. Dažniau pradėjo kaimynas lankytis pas kaimyną ir dėl niekų pradeda dažniau pykintis ir net bylinėtis. Štai mūsų kaimynai varžosi dėl kelio, Šateikienė keršija teismu seniūnui Zvonkai dėl neteisingo paliudijimo apie turtą...“
Pirmo ir antro tomų dar iki galo neperskaičiau, kaip ir dera, pradėjau nuo trečiojo. Bet autentikos mėgėjams knyga visokeriopai rekomenduotina. Išleista 300 egz. tiražu.
zuikis

Umbra - Tamsa ryja tamsą

 
Visada nelengva vertinti bičiulio knygą – baisu ir pergirti, nesinori iš tos baimės ir pernelyg supeikti.
Pirma, kas man padarė įspūdį – toks truputį amerikietiškas tikėjimas savo jėgom* – pasimalęs su rankraščiu lietuviškų leidyklų, vis labiau bijančių žengti į kairę/dešinę nuo numinto takelio (gali atsiliepti piniginei) pasaulyje... Taigi, numojo ranka ir pats susimaketavo, sudizainino viršelį,** susiredagavo, susirado spaustuvę Lenkijoje, ramiai išsileido, platina ir rašo naują.
Beveik natūrinis rašytojo ūkis, galbūt netolima ateitis, kai rašantieji pamažėle atsisveikinės su leidyklų/knygynų tarpininkyste.

Apie tekstą – lengvai skaitomas, maloniai nuteikiantis fantasy nuotykių romanas, pasaulyje, jau atradusiame šaunamąjį ginklą, bet dar lygiai uoliai mojuojančiame rapyromis.
Susisupusiam į apsiaustus, rezgančiam intrigas, lyg ir gaubiamam magijos, bet kartu atradusiam efektyvų jos blokatorių, mineralą (man labai patikusiu pavadinimu) – „gesuonį“.
Šį išsklidusių karalysčių pasaulį (į kurį žmonės kadais, panašu, atsidangino Nojaus tipo didžiuliais laivais, vėliau atitinkamai pasidalinę gentiniu principu)... Taigi, šį pasaulį tai vienas, tai kitas valdovas, patinas–intrigantas bando sukariauti po viena vėliava, dar nežinodami, kad horizonte kunkuliuoja (G. Martinas grūmoja pirštu) ir slenka artyn iš viso antižmogiška grėsmė. Gerai, kad bent žiema nekvepia :)
Nors fantastika lietuvių autoriaus, bet ne apie Lietuvą ir jos čia nerasite. Jokių besidriekiančio rūko draiskanų, neskubaus mąslumo ar lėto gėrėjimosi upės tėkme. Atvirkščiai, jaučiausi, lyg žiūrėdamas kokį Miyazakio „Arsenijų Lupeną“ – spalvingas įdomaus siužeto nepaliaujamos lenktynės, veiksmas–veiksme, pauzė meilei ir pamąstymui, o tada – vėl bėgte sukti veiksmo ratą...
Labai patiko pradžia, vėliau kiek reikėjo laiko susigaudyti ant galvos besiverčiančių herojų/šalių/sostinių pavadinimuose ir dirsčioti į knygos pabaigą su žemėlapiu.
Man pasirodė ne blogesniu už skaitytus A. Tapino raštus (aš nežinau ar tai pagyrimas ir, jei ką, atsiprašau). Atrodytų pats tinkamiausias knygų patiekalas paaugliui, tik, bijau, kad mažumėlę senstelėjusiam – kokio 80-ųjų, 90-ųjų laidos. Bet bus ant ko pratęstuoti..:)
Collapse )
Tačiau pats tuo tarpu jau laukiu kitos dalies, paslapčia vildamasis, kad iš horizonto pagaliau nupikiruos ir vienas kitas drakonas.

*Ir tuo, kad skaitytojams tebeįdomi ne garsių vardų lietuviška fantastika.
**Na, su pasaulio žemėlapiu (o fantasy žanrui jis kaip ir privalau), girdėjau, geri žmonės padėjo.
pypkorius

Belaukiant krizės

   

Namus pasiekė šviežiausia "Verslo klasė" - paskutinė šiemet ir paskutinė kaip atskiras žurnalas - nuo kitamet bus prieinama tik su "Verslo žinių" prenumerata, o vėliau ir išvis taps dar viena skaitmenine dvasia, planetą pamažu gaubiančioje elektroninėje infosferoje.
Kaip ramina redaktorius - jaudintis nėra ko, galas jau arti - gyvename eilinio civilizacijos HDD formatavimo laikotarpiu ir tereikia, nepametus sveiko proto, iškentėti, kol raibuliai ir ratilai pamažėle nurims ir sūkuriuojančios pasaulio drumzlės susisluoksniuos į kažkokią naują tvarką. Gali būti kiek liūdna - kaip 1929 m. (90-metis, pasirodo) - atsisveikinant su arkline Kauno konke, kurią pakeitė autobusai.
Aš gi po šios ilgokos įžangos, žurnale atsisveikinu tekstu apie Krizės laukimą tarpukario Lietuvoje.
- Iš pradžių nerūpestingą, ironišką ir pašaipų:
"Tas naivus tikėjimas, kad ekonominė depresija mūsų krašto nekliudys, netrukus sumišo su įžūlumu: iš pasaulinės krizės pamažėle imta šaipytis, ji pasitikta su ironija.
„Krizis dabar visiems ant liežuvio. <...> krizis dabar pašėlusiai madoj. Jeigu jau susitiko du piliečiai, tai tuojau apie krizį sušneka.“ – kikenta spaudoje. Šiauliuose imtas leisti humoristinis laikraštukas pavadinimu „Krizė. Nusiminusiems raminti“.
- Po to vis dar iliuziškai viltingą - kad kaimietiška Lietuva krizės smūgiams bus labiau "guminė" nei industriniai kraštai:
"Antanas Smetona pareiškė, jog <...>lietuvių ūkininkas iš viso krizei kur kas atsparesnis, nes „moka savo išlaidas sumažinti iki minimumo, užsidaryti beveik natūralaus ūkininkavimo formose ir kentėti.“
- Kai kurių - lauktą su piktu džiugesiu, jog krizė padės apsivalyti nuo bereikalingos prabangos:
„Pasaulio žmonės dabar užsispyrė stabilizuoti būtinai liuksusinį, būtinai komfortinį savo gyvenimą fiktyvaus kredito fiktyviomis vertybėmis (vekseliais, akcijomis ir kitokiais popiergaliais <...>Ta krizė priverstinai atpratins mūsų žmones gyventi prabangiai „artimo sąskaiton“ (arba valdžios iždo sąskaiton) ir išmokys juos gyventi iš savo darbo biudžeto, o ypač nė vieno kruvinai uždirbto skatiko neproduktyviai neeikvoti, balon nemėtyti!“
- bet galiausiai peraugusį į panišką klegesį:"Netrukus spaudoje, dar neseniai ironizavusioje krizės tema, ėmė skambėti baimingi raginimai „kuomažiausia kalbėti ir galvoti apie krizę, kad neapimtų beviltiškas ūpas“. Laikytis rimties spaudą nedviprasmiškai ragino net vyriausybė, priminusi seną vokiečių išmintį, kad „ramybė yra svarbiausia piliečio pareiga“.
P.S. Iliustruoju man viena gražiausių Pirmosios Lietuvos respubliko ūkininkų šeimos nuotraukų, autorius Vladas Miškinis, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.