gedas

Dvyliktaisiais šio lj gyvavimo metais, rudenėjant, nusprendžiau, kad atėjo laikas prisistatyti. Nors kažkaip ypatingai lyg ir anksčiau nesislapsčiau. Esu Gediminas Kulikauskas, kadais krimtęs istorijos mokslus, o šiandien dirbantis Lietuvos muitinėje.
Domiuosi kasdienybės/buities ir karo istorijomis. Karo - tai pirmiausia Didžiojo/I-ojo pasaulinio (Rytprūsių operacija, karo veiksmai Žemaitijoje 1914/Dubysos mūšis 1915, Kauno tvirtovės šturmas ir kt.) II-ojo pasaulinio karo istorija Lietuvoje (Raseinių/Alytaus tankų mūšiai/"Brandenburgo" diversantų veiksmai).
Dar skaitinėju (anksčiau ir rašiau) mokslinę fantastiką, detektyvus (dabar labiau memuarus). Periodiškai brūkšteliu vieną kitą straipsnį žurnaluose "Verslo klasė" ir "Iliustruotoji istorija" (jų anonsų čia irgi pasitaiko, pastaruoju metu - gausiau nei kitų įrašų).
Jau spėjau išleisti ir dvi tris keturias knygeles - "Apelsinų kontrabandą" (2013), "Elektros boikotą" (2015) (abi - pasakojimai apie  tarpukario-smetoninę Lietuvą) ir "Respubliką prieš Maskvą" (2017) ir "Lietuvio kodą (2018). Dabar rašau dar porą vieną. Ar prisidedu prie bendrų projektų - tokių, kaip 2016 m. pasirodžiusi "Halė. Vilniaus turgaus istorija".
       
( dar kiek asmeniškumųCollapse )

Šis straipsnis (kurį įkvėpė Gintaro Lučinsko ir Eernesto Kuckailio tyrinėjimai) turėjo pasirodyti dar prieš porą mėnesių. Na, bet geriau vėliau negu niekad...
Jis apie besikuriančios tarpukario Lietuvos valstybės kovas su išsišokėlėmis nykštukinėmis "respublikomis", vokiečių, lenkų (ar sulenkėjusių) gyventojų mėgintomis įkurti mūsų valstybės teritorijoje.
Tokių "nykštukų" negalima nuvertinti - puikiai matome kokia piktžaizde virto Luganskas ir Doneckas Ukrainoje. Buvo ką veikti ir prieš šimtmetį Lietuvoje - jei lenkiškas Babtų, vandžiogalos ar vokišką-socialistinę Veliuonos respublikas pavyko sutramdyti vos vienos kuopos jėgomis, tai su Varviškės respublika, buvusia piečiausiame Lietuvos taške kautasi net trejetą metų.
Kovos su šiais "miškiniais" vyko po 1919 – 1920 m. Lietuvos karo su Lenkija nustatytoje 5-12 km pločio Neutraliojoje zonoje. Žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas šiuos mūšius vadina „slaptuoju Dzūkijos karu“,  o signataras Algirdas Patackas „karžygių metu“. Tų kovų dalyviai dar ilgus metus neišsitardavo apie tai, kas ten vyko iš tikrųjų (matyt todėl ir šių dienų tyrinėtojams daugelis Varviškės mūšio epizodų atrodo gana keisti), o karininkų ataskaitos taip ir liko dūlėti slaptose bylose. Ir net šiose kovose Vyties Kryžius pelniusių karių veiksmai, anot V. Kavaliausko, apdovanojimų dokumentuose tėra apibūdinti kaip „slaptos misijos vykdymas.“
Tai buvo maždaug 12 kaimų grupė, kurių gyventojai, kaip rašė Seinų apskrities viršininkas „nepildo pilietiškų priedermių, neduoda žinių apie naujokus, valstybinių ir kitų mokesčių neužmokėjo <...> nors daugumas turi ginklus, apie leidimus ginklams nesirūpina ir visus civilinės valdžios įsakymus ignoruoja“.
1920 m. jie iš viso pasiskelbė vadinamąja „Varviškės savivalda“ arba Varviškės „respublika“ atvirai siekusia visą neutralią zoną ilgainiui prijungti prie Lenkijos. Pagrindiniais Varviškės „respublikos“ (užėmusios apie 30 kv km.) centrais tapo trys Nemuno pakrantės kaimai. Pirmiausia – pati Varviškė, anot lietuvių milicijos gyvenama 400 sulenkėjusių baltarusių, Bugiedos kaimas (250 sulenkėjusių lietuvių) ir Sventijanskas (100 sulenkėjusių lietuvių).
Priešais kiekvieną šių kaimų, kitoje Nemuno pusėje, stūksojo lenkiškas „dvynys“, kuriuose buvę lenkų kariai nedelsdami įsijungdavo į mūšį, jei tik „respubliką“ atakuodavo lietuviai. Arba priglobdavo bėglius, jei lenkų partizanai neatsilaikydavo.
( Varviškės „respublikos“ susikūrimas stebėtinai primena 2014 m. Ukrainos įvykius...Collapse )

Kažkada su tuo susiduria bene kiekvienas kolekcionierius -  kai pradingsta (pametamos, pavagiamos) siunčiamos vertybės.
Vasario pradžioje Kaune prapuolė iš Vokietijos antikvaro parduotuvės (http://www.suedharzversand.de/) į Lietuvą siųsta maždaug pusantro šimto I pasaulinio karo laikų fotografijų siunta.
Paketas buvo siunčiamas per Vokietijos DHL bendrovę, į Kauną jis pristatytas 2018 m. vasario 1 d. ir 7 val 13 min. ryto perduotas logistikos, sandėliavimo ir siuntų perdavimo paslaugas teikiančiai bendrovei "Itella Logistics".  Čia ir prapuolė - minėta bendrovė "Itella" taip ir nesusisiekė su gavėju, o jam kelioliką kartų kreipusis, informavo, kad siuntos neranda ir neturi, žodžiu, kratosi bet kokios atsakomybės.
Kviečiu visus kolekcionierius (ypač - Kauno) atkreipti dėmesį į pastaruoju metu pardavime Lietuvoje pasirodžiusias 9ar pasirodysiančias) I pasaulinio karo fotografijas. Pridedu siuntoje buvusių nuotraukų vaizdus - galbūt kas nors su jomis jau susidūrėte, kam nors jas siūlė. Jei taip - labai prašyčiau su manimi susisiekti.

Tuo pačiu raginu visus siuntėjus atkreipti dėmesį į minėtą bendrovę "Itella" ir ypač paskaityti vartotojų atsiliepimus apie ją (žr. žemiau) - nerizikuokite, rinkitės kitą bendrovę!
https://rekvizitai.vz.lt/imone/itella_logistics/atsiliepimai/

     

     

   

   


   

 

  

1895 m. į Vadžgirį atvykęs kunigas Adomas Rimavičius, stebino parapijonis pirmiausia tuo – kad buvo kilęs iš bežemių valstiečių...Ir nevengė pašnekėti iš sakyklos keistų dalykų - pvz., apie būsimus laikus, kai... „vežimai važinės be aklių, žmonės skraidys ore kaip paukščiai, laukus ars ir derlių nuiminės mašinos, žmonės susikalbės per atstumą ir matys kas dedasi visame pasaulyje.“
Bet vieną dieną kunigas perspjovė ir šias šnekas, keletą sekmadienių iš eilės garsiai paskelbęs, kad sekmadienį po Šv. Izidoriaus (žemdirbių globėjo) atlaidų šventins parapijiečių pypkes: kad šiuos aplenktų nelaimės, sustiprėtų sveikata ir pan. Žinios apie būsimą šventinimą pasiekė net kaimynines parapijas – Eržvilką, Girkalnį, Skirsnemunę.

Todėl nurodytą sekmadienį į Vadžgirio bažnytėlę prisigrūdo minios žmonių – atjojo net tie vyrai, kurie ir Velykoms neprisiruošdavo. Atvyko net tie, kurie nelabai ir rūkydavo, bet pypkę namuose laikė kaip vyriškumo simbolį. Ir pypkių prisivežta visokiausių: kas iš kariuomenės parsinešęs, kam iš Argentinos atsiuntę ar bent Rygoje – Vilniuje pirkęs. Tie, kurie niekaip negalėjo dalyvauti, pypkes įdavę per gimines, žmonas – kad pašventintų.
Pamaldos tądien buvo ypač iškilmingos, o pypkes, dėl didelės jų gausos nuspręsta šventinti šventoriuje – bažnyčioje būtų netilpę nei žiūrovai, nei pypkės.

Taigi, į šventorių prinešė lentų, sudėjo pypkutes: „Į pirmąją eilę – pačias gražiausias, toliau – paprastesnes. kai sudėjo, tai net akys raibo. Čia baltos porcelianinės, kaustytos sidabru, su ilgais lenktais „cibukais“, su sidabriniais dangteliais, papuoštos įvairiomis grandinėlėmis, o ten paprastos „kukavinės su įmantriai surangytais kandikliais. Buvo net puskvortės dydžio su keletu kandiklių, turbūt skirtų turkiško kaljano rūkymui, na ir pagaliau paprastos, kuklios mužikiškos, savo rankomis iš beržo gumbo ar ąžuolo šaknies išskaptuotos su trumpu iš lazdyno metūgio padarytų kandikliu. Žmonės šurmuliavo, veržėsi į priekį prie tos nuostabios parodos, net moterėlės, ne vienam vyrui nervus per taboką sugadinusios, stengėsi pamatyti šio pasaulio grožybes.“
Kai pasirodė kunigas, minia nustebo – šis buvo be krapylos (šlakstyklė), be kamžos (liturginis drabužis), atėjo pasiremdamas sunkia ąžuoline lazda.
Vieni vėliau kalbėjo, kad atėjęs, Adomas suguldytas pypkes apšaukė – išvadino pragaro smarve ir nelabojo monais, kiti sakėsi neprisiminą, kad kunigas ką būtų sakęs – esą darbo ėmęsis tylėdamas. Tačiau apie regėtą sceną visi dalyviai pasakojo ir vaikams ir anūkams (minėjo net to meto spauda), nes:
„...vienus, ypač moteris, nepaprastas džiaugsmas apėmė, o kitus siaubas, kai kunigo, abiem rankom laikoma gumbuota lazda vėl ir vėl pakildama virš galvų su visa jėga nusileisdavo ant pypkių. Tuos nusileidimus lydėjo dūžtančių brangenybių garsai ir sulaikiusios kvapą minios atodūsiai, o į šalis lakstė sudužusių pypkių skeveldros.
Pradžioje kai kurie pypkių savininkai dar bandę gelbėti savo turtą iš pražūties, bet pabūgę grėsmingos kunigo lazdos, greitai atsitraukę ir dūsaudami stebėję jų žuvimą. Kai ant tų lentynų neliko nė vieno sveiko „prietaiso“, kunigas liovęsis ir, pasiramsčiuodamas lazda, pasukęs į kleboniją.“

(Pasakojimą radau Albino Stoškaus knygoje "Vadžgirys"), nuotraukose - Vadžgirio bažnyčia (Vikipedija, E. Giedraičio nuotrauka, XIX a. pabaigos pypkė - Šiaulių "Aušros" muziejus).

...Iki 1905 m. kaime, esą, niekas nebuvo matęs net naujoviško padargo – plūgo. Pirmasis plūgą nusipirkęs toks ūkininkas Kovėra. Bet „kol artojas nuvarė vagą į kitą rėžio galą (o kaime rėžiai ilgi), susirinkę prie jos gaspadoriai nepasitikėdami svarstė, kad tokiu įrankiu dirbant, greit dirvose niekas nebeaugs, nes apačia palieka daili kaip asla. Esą niekuo negalima geriau suarti kaip žambriu. Daugelis šitos nuostatos ir laikėsi – nepirko plūgų.“
Bet šituo plūgu naujovės kaime nesibaigė. Anot A. Daunio, netrukus Stulpinų giminės sodyboje įvyko vestuvės – Stulpinaitę vedė iš Amerikos grįžęs toks Jonas Spirius. O šis buvo gerokai svieto matęs vaikinas. Taigi, „jis nusiperka ne tik plūgą, bet ir dar didesnę naujovę – spyruoklines akėčias, kurios sukėlė dar daugiau ginčų ir kritikos nei Kovėros plūgas. Vos tik Spirius, atkinkęs arklius, nujojo pietauti, visas būrys didelių ir mažų gaspadorių susirinko prie to <...> drapako, kuris purtė žemę. Ir prasidėjo diskusijos „už“ ir „prieš“. Atsimenu, kad prieš plūgą, ir dar labiau – prieš akėčias, pasisakė kaip tik senasis Daunys Galinis. (Jis mat buvo nebe gaspadorius ir už nieką nebeatsakė). Jis nusispjovė ir, pasakęs, kad „tie nauji išmislai žada tik badą“, nuėjo bambėdamas.“
///

Šios knygos idėja gimė netyčiom, kai, ruošdamas medžiagą vienam projektui, sumaniau aprašyti vieną XX a. pradžios Lietuvos gyventojų vasarą. Pamažu tų žmonių gyvenimo papročiuose, mąstymo būde, poelgiuose su nuostaba ėmiau atpažinti ir daugelį šių dienų lietuvio savybių. Tokių radau ir pažvelgęs į žilesnius laikus – XIX amžiaus gelmes, ne vieną pastebėjau ir tarpukario „smetoniniuose“.
Pasirodo, slenkant dešimtmečiams lietuvio būdas keitėsi ne tiek ir daug. O daugelis pažiūrų, įpročių ir nuostatų suformuoti visai ne sovietmečio „radiacija“ apšvitintos tarpukario Lietuvos visuomenės mutacijų. Kasti reikia gerokai giliau.
Gal tai padės suprasti, kaip ir kiek senovinio tautinio charakterio bruožai (tebe)daro įtaką šių dienų gyvenimui. Šimtmetis čia, žinoma, sąlygiškas dalykas – šį tą atrasime net viduramžiuose, o kai kas pažįstamo puikiausiai matyti ir vėlyvojo tarpukario tautiečių elgsenoje.
Paprastai kalbant – čia rasite, koks buvo ir kiek išliko stiprus šimtametis lietuviškas požiūris į verslą ir amatus. Į mišką, žemę ir emigraciją. Kas laikyta laime. Kokių būta valgymo (ir gėrimo) įpročių, kaip žiūrėta į higieną.
Ar Lietuva tebėra „kraštas su kontrabandos siela“ – kaip ją prieš šimtmetį vadino rusų valdininkai? Ar dažnai idealizuojami knygnešiai neturėjo ir labiau žemiškų priežasčių knygų kontrabandai ir ar verta tai nutylėti? Paliečiamos aktualios šių dienų visuomenės temos – ar šių dienų batalijos dėl kalbos tvarkymo reikalų nėra šimtmečio senumo kalbos „tvarkymo“ aidai? Ar lietuviams iš viso būdingas gebėjimas susitarti tarpusavyje – tiek prieš šimtmetį, tiek dabar? Kiek panašūs (ir kiek ne) buvo alkoholio prekybos reguliavimo būdai (degtinės monopolis) ir kaip į tai žiūrėjo visuomenė. Ar šių dienų „mūšiai dėl paminklų“ neprimena lygiai aršių batalijų dėl „carizmo liekanų“ pašalinimo tarpukario Lietuvoje.
Daugiausia mėginta pasisemti iš XIX ir XX amžių sandūroje gyvenusių lietuvių. Laikais, kai knygnešio Jurgio Bielinio kalbas apie „ruso išvijimą ir nepriklausomą Lietuvą“ daugelis laikė sapalionėmis, o patį kalbėtoją – lengvai kvaištelėjusiu.
Laikais, kai daiktai ir papročiai (bent to meto valstiečių akimis) kito su neišmatuojama sparta. Štai XIX a. šeimyna dar valgė iš bendro indo, o po poros dešimtmečių jau kiekvienas turėjo po savo „bliūdelį“ (seniai murmėjo, kad nuo to tik plovimo daugiau). O medinius noragus keitė geležiniai plūgai (gaspadoriams nepatiko, kad naujieji sunkūs: „Sako, žambį [„žambis“ – senovinis medinis arklas] lengvai paneši, o plūgą sunku pakelti, tai ir arti turbūt sunkiau. Su žambiu ardami, užsigulę spaudžia jį į žemę, kad giliau artų, o su plūgu ariant, paspaudus kiek, šis šoka lauk. <...> Dirvos našumas, sako pamažėjo, kai ėmė plūgais arti – pagilėjo armuo, – į paviršių iškėlė blogą žemę...“
Švelnėjo rūstaus pasninko papročiai, daugėjo higienos (moterys praustis ėmė nebe 2–3 kartus per savaitę, o kasdien). Galų gale – jei XIX a. lietuvis savo reikalų atlikti dar tūpė už namo, ar patvory, tai XX a. pr. daugelis jau turėjo lauko išvietes (nors su dar vėlesnių laikų išmone – tualetais namo viduje – jau retas senolis norėjo susitaikyti).

Skaitant šią knygą pirmiausia pasigalvojo, kad panašiai matyt būtų rašęs ir archeologas Petras Tarasenka, kurio "Pabėgimu" užsiskaitydavom sovietmečiu. Jei tik būtų girdėjęs ir žinojęs apie tokią "fantasy"/maginę fantastiką.
Na, bet turi neblogą pamainą - Justino Žilinsko knygoje mirgu marga nuo lietuviškos mitologijos, nors dažniausiai tai - mitinių būtybių kailiukus, žvynus ar gaurus apsirėdę šių dienų paaugliukai.
Greitų sprendimų, isteriškų poelgių, aršių nuomonių - pagatavi čia kariaut, čia taikytis, čia išduot. Bėgt, nešti, prašyti pagalbos, pulti-trauktis.
Stilius įdomus - viena vertus nemažai senojo lyg ir neskubraus praėjusio amžiaus (sakau - Tarasenka), kuris tarsi fonas. Kita vertus - veiksmas lipa ant veiksmo, poelgiai staigūs, viskas lemiasi čia ir dabar - it japoniškuose multikuose (kurių herojai rods net sveikindamiesi rėkauja).
Yra ir istorija-istorijoje - man bene labiausiai patikusi knygos dalis.
Yra savas pasaulis (labai pagirtina kad knyga su žemėlapiu), su savo dėsniais ir taisyklėmis. Yra iliustracijų (ypač šauni su kipšais).  Jo net vietą galima surasti - sprendžiant iš to, kad nuo aprašomos vietos žygūnas perdien pasiekia Veliuoną - veiksmas turėtų vykti senovinėje Karšuvos žemėje.
Tokia knyga gali būti puikus mėginimas tarsi tortą - įteikti skaitančiam vaikui lietuviškų nuotykių ir mitologijos gabalėlį - kad pamatytų, jog įdomu gali būti ne tik troliai-elfai, bet ir kaukai-kipšai, kad baisu - ne tik vampyrai: šnerves išplėšt-žarnas suverpt ne blogiau moka ir tautinės laumės.

O šiaip, skaitant knygą prieš akis pralėkė daug vaizdinių, dėl kurių autorius visai nekaltas ir kurių matyt nesitikėtų rašydamas: kavavirė, Veliuona ir labiausiai pelkėtos jos apylinkės, vienoje Indonezijos salyno salų kadais gyvenę hobito pavidalo žmogučiai, garsioji Galadrielės gundymo visagaliu žiedu scena (iš pirmojo Lord of the Rings), naujausias atradimas, jogei hibridinei žmonių rūšiai teoriškai įmanoma susidaryti per kokius 28 metus o įsitvirtinti per 70 - 84 metus.
Gerai kai knygos kelia minčių suaugėliams, įdomu kokių sukels jaunesniems - tą tik sužinosiu, nes mano jaunėlis šią knygą skaitys jau tik po manęs..:)

Šiandien sukanka 356 metai, kai pasidavė Vilniaus Aukštutinėje pilyje įsitvirtinusi maskvėnų įgula. 1661 m. gruodžio 3 d. LDK sostinė pagaliau buvo išvaduota po ilgiau nei metus trukusios apsiausties.
Rekia pasakyti, kad 1661 m. gruodžio pradžioje priešų tebuvo likę 78 ir jie matė, jog lietuvių kariai (vadovaujami prancūzų generolo Conetierre) rengiasi lemiamam šturmui, kurio nebeatremsi. Matė ir kad jų (maskvėnų) vadas, atmetęs visai garbingą pasiūlymą pasiduoti (priešams žadėta leisti pasitraukti, kiekvienam pasiimant tiek turto, kiek galės panešti), ketina šturmo metu tiesiog susisprogdinti (įsakė po savo kambariu sunešti 10 statinaičių parako).
Tad eilinių maskvėnų karių nervai nebeišlaikė – pusantrų metų prasikankinę apsuptyje, jie visai neketino beprasmiškai žūti dėl didesnės savo vado garbės. Sąmokslininkams, atrodo, vadovavo škotų pulkininkas (to meto caro armijoje daugelis karininkų buvo užsieniečiai) – įsiveržę pas Myšeckį jie surišo pastarąjį ir 1661 m. gruodžio 3 – iąją pasidavė lietuviams. Myšeckis netrukus buvo nukirsdintas už karo nusikaltimus – daugiau nei 150 įkaitais laikytų Vilniaus miestiečių nužudymą.
Tuomet, pilką-purviną 1661-ųjų žiemą Vilniaus pilių išvadavimas daug džiaugsmo miestelėnams neatnešė: apsiausties metu sostinė žiauriai nukentėjo – iš Žemutinės pilies ir Katedros teliko griuvėsiai. Dar daugybę metų Vilnius gydėsi žaizdas, padarytas Tvano metu ir nebeatgavo buvusios didybės. Matyt todėl gruodžio 3 d., kai LDK atgavo (tegul ir beveik virtusią griuvėsiais) savo sostinę, atsitiesė po valstybę kone pasiglemžusio Tvano, taip ir netapo bent kiek žymėtina data.
Kadaise rašiau, kad gruodžio 3-ioji vis dėlto galėtų tapti puikia miesto švente: tądien nuo Aukštutinės pilies kalno galėtų saliutuoti senovinėmis LDK uniformomis apsirengę kariai, o virš Gedimino bokšto (vos vienai dienai pakeitusi tautinę) lėtai iškiltų senoji istorinė LDK vėliava. Taip kaip prieš gerus 350 metų. Šiandien gi... žvelgiant į Gedimino pilį, į velniška spirale susivijusią paminklų-problemų pynę (Lukiškės, Kryžkalnis) labiau kyla minčių apie... simbiozę. Šuo kariamas pripranta, o problemai įsisenėjus žmonės prie jos prisitaiko, ima ja gyventi ir ja naudotis.
( Ilga apsiaustis buvo...naudingaCollapse )

Kiek simbiozės esama šių dienų Gedimino pilies kalno tvarkyme, pjautynėse dėl aikštės, tinkamesnių ir nelabai paminklų? Ko gero nemažai. Ir ko gero, vėl reiktų kokio prancūzų generolo ir škotų pulkininko...

Vieną iš senosios emigracijos potvynio palikimų – puikus eksponatas, kurį šiandien galima pamatyti Nemakščių „Aštuonračio“ muziejuje. Tai bizono odos batai, kuriuos į JAV darbuotis išvykęs sūnus atsiuntė savo tėvui – bet pats gimtam krašte, pasakojama, daugiau nebepasirodė... Senukas batus saugojo kaip didžiausią brangenybę (ji tokia ir buvo tais laikais), susukęs į laikraščius/skudurus. Taip ir neapsiavė iki pat mirties – net bažnyčion su jais nėjo, kad ginkdie nenudėvėtų.
O batai neprasti – bizono odos, su amerikietiškais kaliošais komplekte (kaliošai ne šiaip, o aišku „made in U.S. of AM“ kaip tuomet rašydavo). Muziejuje apsilankantys amerikonai, sako, nuo šių batkaliošų tiesiog lydosi, pinigo kalnus siūlo. Su tokiais odiniais blizgučiais lengva įsivaizduoti vaikštinėjant po Kaponės laikų Čikagą kokį Alviną Karpį (legendinį lietuvių kilmės gangsterį).
Istorijos moralas? Na, jokio. Juk, jei dovana būtų praktiškesnė - senukas irgi būtų ją taupęs, matyt tokia natūra buvo. O ir kad taupė - gerai - liko muziejui, kurį, beje, visiems rekomenduoju aplankyti. Tai tiesiog entuziasto - Leono Tamulevičiaus, tiesiog paprastam namuke sukauptas neįtikėtinas kiekis vertybių (pvz., karutis, naudotas Žemaičių plento tiesime), kurias ne tik galima paliesti, bet ir pačiupinėti, pakilnoti, kche..pauostyti;)

Greitai pasirodysiančiame "Iliustruotosios istorijos" žurnale - mano tekstas apie vieną užmirštą XVII a. mūšį su maskvėnais.
...tai buvo vienos iš keistesnių Trylikamečio Abiejų Tautų Respublikos karo su Maskva kautynių. Dvi maištaujančios ir po namus išsivaikščioti ketinančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių divizijos 1661 m. rudenį Polocko apylinkėse pastojo kelią į Lietuvą žygiuojančiai maskvėnų armijai. Šie elitiniai užsieniečių apmokyti caro pulkai skubėjo į pagalbą Kauno ir Vilniaus pilyse lietuvių apsuptoms priešų įguloms, taigi nuo mūšio priklausė ir LDK sostinės likimas.
Žemiau - tradicinė ištrauka:
Rusijos caras Aleksejus Michailovičius buvo tituluojamas Romiuoju, tačiau jau nuo valdymo pradžios rengėsi karui su Abiejų Tautų Respublika.
Tad 1648 m., kai Ukrainoje prieš Respubliką sukilo Bogdano Chmelnickio vedami kazokai, maskvėnai ėmėsi paskubomis (jau trečiąsyk XVII a.) stiprinti ir reformuoti savo armiją. Čia jiems padėjo
tuntai samdytų užsienio karo specialistų: Europoje kaip tik baigėsi vienas nuožmiausių ikipasaulinių karinių konfliktų – Trisdešimtmetis karas, pražudęs iki aštuonių milijonų žmonių.
Per šešerius metus, kai Respublika nukraujavo žiauriose vidaus kovose su kazokais, maskvėnai gerą dalį savo pajėgų pertvarkė į Vakarų pavyzdžio karių pulkus.
Apmokyti ir vadovaujami užsienio karininkų, ginkluoti Vakarų Europoje pirktais ginklais, amunicija, jie sudarė armijos branduolį, parengtą pulti Respubliką. Šie XVII a. „žalieji žmogeliukai“ Maskvoje buvo pavadinti Naujosios, arba Užsienio, rikiuotės pulkais. Daugiausia tarp jų buvo pėstininkų – muškietininkų ir pikininkų (ietininkų), ginkluotų Nyderlanduose pirktomis pikomis, alebardomis, špagomis, muškietomis, šarvuotų vietos ir užsienio gamybos kirasomis, dėvinčių vakarietiškus moriono ar kabaseto tipo šalmus. Netrūko ir kavaleristų – dragūnų (raitieji šauliai, mūšyje kovojantys pėsti) ir raitarų (raiti šarvuoti šauliai) pulkų, ginkluotų muškietomis, karabinais, pistoletais ir špagomis. O bene grėsmingiausia jėga tapo sunkiai šarvuoti husarai (Vakarų Europoje jiems buvo supirkta tūkstančiai šarvų komplektų), ginkluoti ietimis ir pistoletais. Maskvėnų husarai nuo Respublikos skyrėsi gal tik tuo, kad neturėjo garsiųjų sparnų, o vietoj Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karių ant šarvų krūtinės dėvimo kryžiaus turėjo pritvirtintą dvigalvio rusų erelio simbolį.