Piknikas istorijos šalikelėje

 
Visada nelengva vertinti bičiulio knygą – baisu ir pergirti, nesinori iš tos baimės ir pernelyg supeikti.
Pirma, kas man padarė įspūdį – toks truputį amerikietiškas tikėjimas savo jėgom* – pasimalęs su rankraščiu lietuviškų leidyklų, vis labiau bijančių žengti į kairę/dešinę nuo numinto takelio (gali atsiliepti piniginei) pasaulyje... Taigi, numojo ranka ir pats susimaketavo, sudizainino viršelį,** susiredagavo, susirado spaustuvę Lenkijoje, ramiai išsileido, platina ir rašo naują.
Beveik natūrinis rašytojo ūkis, galbūt netolima ateitis, kai rašantieji pamažėle atsisveikinės su leidyklų/knygynų tarpininkyste.

Apie tekstą – lengvai skaitomas, maloniai nuteikiantis fantasy nuotykių romanas, pasaulyje, jau atradusiame šaunamąjį ginklą, bet dar lygiai uoliai mojuojančiame rapyromis.
Susisupusiam į apsiaustus, rezgančiam intrigas, lyg ir gaubiamam magijos, bet kartu atradusiam efektyvų jos blokatorių, mineralą (man labai patikusiu pavadinimu) – „gesuonį“.
Šį išsklidusių karalysčių pasaulį (į kurį žmonės kadais, panašu, atsidangino Nojaus tipo didžiuliais laivais, vėliau atitinkamai pasidalinę gentiniu principu)... Taigi, šį pasaulį tai vienas, tai kitas valdovas, patinas–intrigantas bando sukariauti po viena vėliava, dar nežinodami, kad horizonte kunkuliuoja (G. Martinas grūmoja pirštu) ir slenka artyn iš viso antižmogiška grėsmė. Gerai, kad bent žiema nekvepia :)
Nors fantastika lietuvių autoriaus, bet ne apie Lietuvą ir jos čia nerasite. Jokių besidriekiančio rūko draiskanų, neskubaus mąslumo ar lėto gėrėjimosi upės tėkme. Atvirkščiai, jaučiausi, lyg žiūrėdamas kokį Miyazakio „Arsenijų Lupeną“ – spalvingas įdomaus siužeto nepaliaujamos lenktynės, veiksmas–veiksme, pauzė meilei ir pamąstymui, o tada – vėl bėgte sukti veiksmo ratą...
Labai patiko pradžia, vėliau kiek reikėjo laiko susigaudyti ant galvos besiverčiančių herojų/šalių/sostinių pavadinimuose ir dirsčioti į knygos pabaigą su žemėlapiu.
Man pasirodė ne blogesniu už skaitytus A. Tapino raštus (aš nežinau ar tai pagyrimas ir, jei ką, atsiprašau). Atrodytų pats tinkamiausias knygų patiekalas paaugliui, tik, bijau, kad mažumėlę senstelėjusiam – kokio 80-ųjų, 90-ųjų laidos. Bet bus ant ko pratęstuoti..:)
( Collapse )
Tačiau pats tuo tarpu jau laukiu kitos dalies, paslapčia vildamasis, kad iš horizonto pagaliau nupikiruos ir vienas kitas drakonas.

*Ir tuo, kad skaitytojams tebeįdomi ne garsių vardų lietuviška fantastika.
**Na, su pasaulio žemėlapiu (o fantasy žanrui jis kaip ir privalau), girdėjau, geri žmonės padėjo.

Pergalės cigarai Vilnių užėmusių vokiečių pėstininkų rankose 1915-aisiais. Graži fotografija, kurią įsigijau dar 2012 m., ketindamas iliustruoti savo tekstus apie I pasaulinį karą, ką ir dariau - žr. paveikslėlį dešinėje, kur abu vokietukai šalia teksto. Dar daugiau - mielai leidau (tereikėjo paprašyti) Lietuvos nacionaliniam muziejui naudoti šią ir keletą kitų fotografijų (nurodžius šaltinį) leidiniui "Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte". Pasikartosiu - tereikėjo paprašyti.
Ir kaip nustebau tą pačią fotografiją išvydęs ant leidyklos "Briedis" naujojo opuso viršelio (žr. paveikslėlį kairėje - tai naujosios Briedžio knygos viršelis).
Įdomu kokį šaltinį nurodė leidykla. Įdomu, kiek dar tokių (nuotraukų) bus šios knygos viduje.
Įdomu, kiek procentų jų knygų, padabintų užrašais - "Jei iliustracijų autoriai pareikštų savo teises, esame pasirengę vykdyti visus pagrįstus reikalavimus" yra sudarytos tokiu būdu.
Iš esmės tai yra ne kas kita kaip įžūli atvira deklaracija, jog leidykla savo leidiniams naudoja svetimas iliustracijas, be autorių ir savininkų žinios.

Ką gi, 505-ųjų metinių proga dar šiek tiek apie 1514–ųjų Oršą ir jos mitus.* Juolab, kad Oršos mūšio mitų ir propagandos – per akis. Pirmiausia, ko gero klasikiniai visų karų ir mūšių mitai – priešininkų pajėgų ir patirtų nuostolių dydžiai.
LDK ir Maskvos armijų dydžiai
Šių dienų tyrinėtojai jau seniai pakoregavo tradicinius, XVI a. siekiančius vertinimus esą ties Orša 30 tūkst. LDK kariuomenės laukė apie 80 tūkst. maskvėnų orda. Neįtikėtina, kad Dniepro upės kilpoje, 6 km ilgio ir keliasdešimties kv. km pločio lauke (kuris buvo išraižytas griovų, kuriame stūksojo kalvos ir augo eglynai) tarp Oršos ir Krapivnos upės būtų grumdęsi 110 tūkst. raitelių.
LDK

Iš viso į karą su Maskvą LDK surinko apie 17 tūkst. karių, kurių mažesnę dalį (7 tūkst.) sudarė LDK pašauktiniai bajorai. Bet ir iš tų 7 tūkst. didesnė pusė (4 tūkst. ) liko Borisove, kartu su Žygimantu Senuoju. O kautis su maskvėnais 1514 m. rugsėjo pradžioje link Oršos patraukė apie 12–13 tūkst. karių (tačiau daugiatautė) LDK armija. Didesnė jų pusė – 7 tūkst. buvo samdiniai, likusią beveik po lygiai sudarė LDK (3 tūkst.) ir Lenkijos karalystės (2,5 – 3 tūkst.) kavalerija.
Maskva

Maskvėnų pajėgos buvo panašaus dydžio – sprendžiant iš vėlesnių belaisvių sąrašų ir mūšyje dalyvavusių maskvėnų vaivadų kiekiu (kiekvienam kurių paskirdavo tam tikrą karių skaičių) maksimalus jų skaičius galėjo siekti apie 16 tūkst. Bet kokiu atveju maskvėnų gretose Oršos mūšyje veikiausiai buvo keliolika, o ne keliasdešimt tūkst. karių.
Tai visai nemenkina maskvėnų grėsmės: 16 tūkst. karių to meto matais buvo labai stiprios pajėgos. Be to, nereikia pamiršti, kad prie Oršos buvo pasiųsti rinktiniai kariai, daugiausia vakarinių Maskvos sričių veteranai – profesionalai, užgrūdinti pasienio karuose su lietuviais.
( Collapse )

Įdomios nuotraukos - vokiečių jūreiviai stumia keliu pabūklą, veikiausiai (kaip padėjo nustatyti Donatas Žvirblis) 15 cm Feldkanone L/40 - pritrūkę sunkiosios artilerijos vokiečiai neretai sausumos pajėgas pastiprindavo perdarytais toliašaudžiais jūrų pabūklais.
Dar įdomesnis dalykas, jog didelė tikimybė, kad tai Kauno apylinkės (nuotraukos buvo albume, greta Skriaudžių fotografijos (kaimas Prienų rajone) ir matyt fotografuota Kauno tvirtovės šturmo metu. Tačiau iš kur ten jūriniai pabūklai ir jūreiviai?
Generolas Litzmanas savo atsiminimuose mini prieš pat tvirtovės šturmą gavęs pastiprinimą sunkiąja artilerija: "Tarsi atsidėkodama, liepos 30 d. vadovybė atsiuntė dar 9 haubicas, būtent antrą ir trečią* 42 cm jūrų pabūkla (motoriniai pabūklai), dvi 30,5 cm, vieną 28 cm ir keturias 21 cm mortyras."
Akivaizdu, kad šioji patranka ne iš jų. Bet toliau generolas mini visą savo artilerijos galią, liepos 8 d. sutelktą prieš Kauną: "Tik 130 pabūklų galėjo stoti į kovą su tvirtove; būtent: 68 lengvi pabūklai (patrankos ir haubicos), 50 sunkių pabūklų (10 cm patrankų ir 15 cm haubicų), 12 sunkiausių riestos trajektorijos pabūklų (4 pabūklai - 21 cm, 1 pabūklas 28 cm, 4 pabūklai 30,5 cm, 3 pabūklai - 42 cm)."

Spėju, kad šioji patranka bus viena iš tų, kurias Litzmannas įvardino "15 cm haubicomis". Va tik jūreviai...

*Vieną 42 cm haubicą Litzmannas jau turėjo.

Klausimas sprogdinimo specialistams - ar ši sovietų Molotovo linijos bunkerio stoge matoma suardymo žymė panaši į sviedinio pataikymo (ar užtaiso sprogdinimo)?.. Ar taip galėtų atrodyti 280 mm reaktyvinės vokiečių raketos pataikymas (man abejotina)? Turėdamas porą valandėlių, vakar Jurbarko rajone, ties Girdžiais - Antvardės upeliu aplankiau keletą Molotovo linijos bunkerių, dengusių ruožą tarp Mituvos ir Nemuno (ar, jei tiksliau - tarp Girdžių ir Kuturių). Spėjau nufotografuoti keturis, bet mažumėlę nustebau tik viename jų pastebėjęs (ir tai su abejone) sviedinio pataikymo žymę.
Būtent į šią Molotovo linijos dalį 1941 birželio 22 d. "atsirėmė" dalis vokiečių 8-osios tankų divizijos. Bunkeriai buvo neužbaigti, juos gynė pusiau statybininkai iš sovietinės 48-osios šaulių divizijos (kita vertus vokiečiai fiksuoja ir kulkosvaidžių prieštankinių pabūklų pozicijas tarp bunkerių). Bet vokietukams teko paprakaituoti - sovietų ugnis buvo tokia intensyvi, kad pėstininkai valandų valandas negalėjo pajudėti priekin. Aišku tankai galų gale prasiveržė, bet nepigiai - pvz., ties Geišiais žuvo vokiečių 10-ojo tankų pulko II-ojo bataliono vadas Arthur Lasse (palaidotas Kaune, Aukštųjų Šančių kapinėse, man reiktų jo kapo fotografijos...)
Ir kaip lemiamą sėkmės momentą vokiečiai nurodo vadinamųjų "pėstininkų štukų" panaudojimą: taip vadino savaeigę reaktyvinę salvinės ugnies sistemą "Wurfrahmen 40", sumontuotą ant šarvuočio SdKfz 251 ir pliekusią mielomis 280 mm kalibro raketomis. Man atrodo jos labiau galėjo turėti demoralizuojantį, nei realų efektą, ypač jei pozicijas keletą valandų gynė kariai-naujokai, bet...
Galbūt viena jų nusileido ant šio bunkerio stogo? Gaila, neužsiropščiau, bet sprogimo žymė labai jau siaurutė, nors matyti, kad buvo nuplėšta viena metalinė sija, o kita gerokai užlenkta. be to - ant paties bunkerio stogo krašto - taigi, lyg ir negalėtų būti pionieriaus bandymų "praplėsti" užtaisu kokią ventiliacinę angą. Man panašiau į bunkerio kraštą užkabinusią didelio kalibro miną.
Galbūt vietiniai žino kitų tenykščių bunkerių su aiškesnėmis pataikymų žymėmis? Mūšis vyko keletą valandų, kažkas turėjo likti. Aš gi teaplankiau tris bunkerius Antvardės pakrantėje ir vieną laukuose (ties Dainių II gyvenviete). Būtent šio nuotraukos čia ir matomos.

Šis straipsnis (kurį įkvėpė Gintaro Lučinsko ir Eernesto Kuckailio tyrinėjimai) turėjo pasirodyti dar prieš porą mėnesių. Na, bet geriau vėliau negu niekad...
Jis apie besikuriančios tarpukario Lietuvos valstybės kovas su išsišokėlėmis nykštukinėmis "respublikomis", vokiečių, lenkų (ar sulenkėjusių) gyventojų mėgintomis įkurti mūsų valstybės teritorijoje.
Tokių "nykštukų" negalima nuvertinti - puikiai matome kokia piktžaizde virto Luganskas ir Doneckas Ukrainoje. Buvo ką veikti ir prieš šimtmetį Lietuvoje - jei lenkiškas Babtų, vandžiogalos ar vokišką-socialistinę Veliuonos respublikas pavyko sutramdyti vos vienos kuopos jėgomis, tai su Varviškės respublika, buvusia piečiausiame Lietuvos taške kautasi net trejetą metų.
Kovos su šiais "miškiniais" vyko po 1919 – 1920 m. Lietuvos karo su Lenkija nustatytoje 5-12 km pločio Neutraliojoje zonoje. Žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas šiuos mūšius vadina „slaptuoju Dzūkijos karu“,  o signataras Algirdas Patackas „karžygių metu“. Tų kovų dalyviai dar ilgus metus neišsitardavo apie tai, kas ten vyko iš tikrųjų (matyt todėl ir šių dienų tyrinėtojams daugelis Varviškės mūšio epizodų atrodo gana keisti), o karininkų ataskaitos taip ir liko dūlėti slaptose bylose. Ir net šiose kovose Vyties Kryžius pelniusių karių veiksmai, anot V. Kavaliausko, apdovanojimų dokumentuose tėra apibūdinti kaip „slaptos misijos vykdymas.“
Tai buvo maždaug 12 kaimų grupė, kurių gyventojai, kaip rašė Seinų apskrities viršininkas „nepildo pilietiškų priedermių, neduoda žinių apie naujokus, valstybinių ir kitų mokesčių neužmokėjo <...> nors daugumas turi ginklus, apie leidimus ginklams nesirūpina ir visus civilinės valdžios įsakymus ignoruoja“.
1920 m. jie iš viso pasiskelbė vadinamąja „Varviškės savivalda“ arba Varviškės „respublika“ atvirai siekusia visą neutralią zoną ilgainiui prijungti prie Lenkijos. Pagrindiniais Varviškės „respublikos“ (užėmusios apie 30 kv km.) centrais tapo trys Nemuno pakrantės kaimai. Pirmiausia – pati Varviškė, anot lietuvių milicijos gyvenama 400 sulenkėjusių baltarusių, Bugiedos kaimas (250 sulenkėjusių lietuvių) ir Sventijanskas (100 sulenkėjusių lietuvių).
Priešais kiekvieną šių kaimų, kitoje Nemuno pusėje, stūksojo lenkiškas „dvynys“, kuriuose buvę lenkų kariai nedelsdami įsijungdavo į mūšį, jei tik „respubliką“ atakuodavo lietuviai. Arba priglobdavo bėglius, jei lenkų partizanai neatsilaikydavo.
( Collapse )

Kažkada su tuo susiduria bene kiekvienas kolekcionierius -  kai pradingsta (pametamos, pavagiamos) siunčiamos vertybės.
Vasario pradžioje Kaune prapuolė iš Vokietijos antikvaro parduotuvės (http://www.suedharzversand.de/) į Lietuvą siųsta maždaug pusantro šimto I pasaulinio karo laikų fotografijų siunta.
Paketas buvo siunčiamas per Vokietijos DHL bendrovę, į Kauną jis pristatytas 2018 m. vasario 1 d. ir 7 val 13 min. ryto perduotas logistikos, sandėliavimo ir siuntų perdavimo paslaugas teikiančiai bendrovei "Itella Logistics".  Čia ir prapuolė - minėta bendrovė "Itella" taip ir nesusisiekė su gavėju, o jam kelioliką kartų kreipusis, informavo, kad siuntos neranda ir neturi, žodžiu, kratosi bet kokios atsakomybės.
Kviečiu visus kolekcionierius (ypač - Kauno) atkreipti dėmesį į pastaruoju metu pardavime Lietuvoje pasirodžiusias 9ar pasirodysiančias) I pasaulinio karo fotografijas. Pridedu siuntoje buvusių nuotraukų vaizdus - galbūt kas nors su jomis jau susidūrėte, kam nors jas siūlė. Jei taip - labai prašyčiau su manimi susisiekti.

Tuo pačiu raginu visus siuntėjus atkreipti dėmesį į minėtą bendrovę "Itella" ir ypač paskaityti vartotojų atsiliepimus apie ją (žr. žemiau) - nerizikuokite, rinkitės kitą bendrovę!
https://rekvizitai.vz.lt/imone/itella_logistics/atsiliepimai/