?

Log in

No account? Create an account
patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


[sticky post]Tataigi
patrankininkas
gedas
Dvyliktaisiais šio lj gyvavimo metais, rudenėjant, nusprendžiau, kad atėjo laikas prisistatyti. Nors kažkaip ypatingai lyg ir anksčiau nesislapsčiau. Esu Gediminas Kulikauskas, kadais krimtęs istorijos mokslus, o šiandien dirbantis Lietuvos muitinėje.
Domiuosi kasdienybės/buities ir karo istorijomis. Karo - tai pirmiausia Didžiojo/I-ojo pasaulinio (Rytprūsių operacija, karo veiksmai Žemaitijoje 1914/Dubysos mūšis 1915, Kauno tvirtovės šturmas ir kt.) II-ojo pasaulinio karo istorija Lietuvoje (Raseinių/Alytaus tankų mūšiai/"Brandenburgo" diversantų veiksmai).
Dar skaitinėju (anksčiau ir rašiau) mokslinę fantastiką, detektyvus (dabar labiau memuarus). Periodiškai brūkšteliu vieną kitą straipsnį žurnaluose "Verslo klasė" ir "Iliustruotoji istorija" (jų anonsų čia irgi pasitaiko, pastaruoju metu - gausiau nei kitų įrašų).
Jau spėjau išleisti ir dvi tris keturias knygeles - "Apelsinų kontrabandą" (2013), "Elektros boikotą" (2015) (abi - pasakojimai apie  tarpukario-smetoninę Lietuvą) ir "Respubliką prieš Maskvą" (2017) ir "Lietuvio kodą" (2018). Dabar rašau dar porą vieną. Ar prisidedu prie bendrų projektų - tokių, kaip 2016 m. pasirodžiusi "Halė. Vilniaus turgaus istorija".
       
dar kiek asmeniškumųCollapse )

Leidykla "Briedis" - vėl neaiškumai su fotografijomis
ein revolver
gedas

















Pergalės cigarai Vilnių užėmusių vokiečių pėstininkų rankose 1915-aisiais. Graži fotografija, kurią įsigijau dar 2012 m., ketindamas iliustruoti savo tekstus apie I pasaulinį karą, ką ir dariau - žr. paveikslėlį dešinėje, kur abu vokietukai šalia teksto. Dar daugiau - mielai leidau (tereikėjo paprašyti) Lietuvos nacionaliniam muziejui naudoti šią ir keletą kitų fotografijų (nurodžius šaltinį) leidiniui "Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte". Pasikartosiu - tereikėjo paprašyti.
Ir kaip nustebau tą pačią fotografiją išvydęs ant leidyklos "Briedis" naujojo opuso viršelio (žr. paveikslėlį kairėje - tai naujosios Briedžio knygos viršelis).
Įdomu kokį šaltinį nurodė leidykla. Įdomu, kiek dar tokių (nuotraukų) bus šios knygos viduje.
Įdomu, kiek procentų jų knygų, padabintų užrašais - "Jei iliustracijų autoriai pareikštų savo teises, esame pasirengę vykdyti visus pagrįstus reikalavimus" yra sudarytos tokiu būdu.
Iš esmės tai yra ne kas kita kaip įžūli atvira deklaracija, jog leidykla savo leidiniams naudoja svetimas iliustracijas, be autorių ir savininkų žinios.

Keletas Oršos mūšio momentų
patrankininkas
gedas
Ką gi, 505-ųjų metinių proga dar šiek tiek apie 1514–ųjų Oršą ir jos mitus.* Juolab, kad Oršos mūšio mitų ir propagandos – per akis. Pirmiausia, ko gero klasikiniai visų karų ir mūšių mitai – priešininkų pajėgų ir patirtų nuostolių dydžiai.
LDK ir Maskvos armijų dydžiai
Šių dienų tyrinėtojai jau seniai pakoregavo tradicinius, XVI a. siekiančius vertinimus esą ties Orša 30 tūkst. LDK kariuomenės laukė apie 80 tūkst. maskvėnų orda. Neįtikėtina, kad Dniepro upės kilpoje, 6 km ilgio ir keliasdešimties kv. km pločio lauke (kuris buvo išraižytas griovų, kuriame stūksojo kalvos ir augo eglynai) tarp Oršos ir Krapivnos upės būtų grumdęsi 110 tūkst. raitelių.
LDK

Iš viso į karą su Maskvą LDK surinko apie 17 tūkst. karių, kurių mažesnę dalį (7 tūkst.) sudarė LDK pašauktiniai bajorai. Bet ir iš tų 7 tūkst. didesnė pusė (4 tūkst. ) liko Borisove, kartu su Žygimantu Senuoju. O kautis su maskvėnais 1514 m. rugsėjo pradžioje link Oršos patraukė apie 12–13 tūkst. karių (tačiau daugiatautė) LDK armija. Didesnė jų pusė – 7 tūkst. buvo samdiniai, likusią beveik po lygiai sudarė LDK (3 tūkst.) ir Lenkijos karalystės (2,5 – 3 tūkst.) kavalerija.
Maskva

Maskvėnų pajėgos buvo panašaus dydžio – sprendžiant iš vėlesnių belaisvių sąrašų ir mūšyje dalyvavusių maskvėnų vaivadų kiekiu (kiekvienam kurių paskirdavo tam tikrą karių skaičių) maksimalus jų skaičius galėjo siekti apie 16 tūkst. Bet kokiu atveju maskvėnų gretose Oršos mūšyje veikiausiai buvo keliolika, o ne keliasdešimt tūkst. karių.
Tai visai nemenkina maskvėnų grėsmės: 16 tūkst. karių to meto matais buvo labai stiprios pajėgos. Be to, nereikia pamiršti, kad prie Oršos buvo pasiųsti rinktiniai kariai, daugiausia vakarinių Maskvos sričių veteranai – profesionalai, užgrūdinti pasienio karuose su lietuviais.
Nuostoliai, šaunamųjų ginklų reikšmė, smūgiai ietimis ir Vilniuje palaidoti mūšio dalyviaiCollapse )

Vokiška jūrinė patranka Kauno (?) apylinkėse
carinis
gedas
Įdomios nuotraukos - vokiečių jūreiviai stumia keliu pabūklą, veikiausiai (kaip padėjo nustatyti Donatas Žvirblis) 15 cm Feldkanone L/40 - pritrūkę sunkiosios artilerijos vokiečiai neretai sausumos pajėgas pastiprindavo perdarytais toliašaudžiais jūrų pabūklais.
Dar įdomesnis dalykas, jog didelė tikimybė, kad tai Kauno apylinkės (nuotraukos buvo albume, greta Skriaudžių fotografijos (kaimas Prienų rajone) ir matyt fotografuota Kauno tvirtovės šturmo metu.
Tačiau iš kur ten jūriniai pabūklai ir jūreiviai?
Generolas Litzmanas savo atsiminimuose mini prieš pat tvirtovės šturmą gavęs pastiprinimą sunkiąja artilerija: "Tarsi atsidėkodama, liepos 30 d. vadovybė atsiuntė dar 9 haubicas, būtent antrą ir trečią* 42 cm jūrų pabūkla (motoriniai pabūklai), dvi 30,5 cm, vieną 28 cm ir keturias 21 cm mortyras."
Akivaizdu, kad šioji patranka ne iš jų. Bet toliau generolas mini visą savo artilerijos galią, liepos 8 d. sutelktą prieš Kauną: "Tik 130 pabūklų galėjo stoti į kovą su tvirtove; būtent: 68 lengvi pabūklai (patrankos ir haubicos), 50 sunkių pabūklų (10 cm patrankų ir 15 cm haubicų), 12 sunkiausių riestos trajektorijos pabūklų (4 pabūklai - 21 cm, 1 pabūklas 28 cm, 4 pabūklai 30,5 cm, 3 pabūklai - 42 cm)."

Spėju, kad šioji patranka bus viena iš tų, kurias Litzmannas įvardino "15 cm haubicomis". Va tik jūreviai...

*Vieną 42 cm haubicą Litzmannas jau turėjo.




Vienas Molotovo linijos bunkeris
vietnam
gedas
Klausimas sprogdinimo specialistams - ar ši sovietų Molotovo linijos bunkerio stoge matoma suardymo žymė panaši į sviedinio pataikymo (ar užtaiso sprogdinimo)?.. Ar taip galėtų atrodyti 280 mm reaktyvinės vokiečių raketos pataikymas (man abejotina)? Turėdamas porą valandėlių, vakar Jurbarko rajone, ties Girdžiais - Antvardės upeliu aplankiau keletą Molotovo linijos bunkerių, dengusių ruožą tarp Mituvos ir Nemuno (ar, jei tiksliau - tarp Girdžių ir Kuturių). Spėjau nufotografuoti keturis, bet mažumėlę nustebau tik viename jų pastebėjęs (ir tai su abejone) sviedinio pataikymo žymę.
Būtent į šią Molotovo linijos dalį 1941 birželio 22 d. "atsirėmė" dalis vokiečių 8-osios tankų divizijos. Bunkeriai buvo neužbaigti, juos gynė pusiau statybininkai iš sovietinės 48-osios šaulių divizijos (kita vertus vokiečiai fiksuoja ir kulkosvaidžių prieštankinių pabūklų pozicijas tarp bunkerių). Bet vokietukams teko paprakaituoti - sovietų ugnis buvo tokia intensyvi, kad pėstininkai valandų valandas negalėjo pajudėti priekin. Aišku tankai galų gale prasiveržė, bet nepigiai - pvz., ties Geišiais žuvo vokiečių 10-ojo tankų pulko II-ojo bataliono vadas Arthur Lasse (palaidotas Kaune, Aukštųjų Šančių kapinėse, man reiktų jo kapo fotografijos...)
Ir kaip lemiamą sėkmės momentą vokiečiai nurodo vadinamųjų "pėstininkų štukų" panaudojimą: taip vadino savaeigę reaktyvinę salvinės ugnies sistemą "Wurfrahmen 40", sumontuotą ant šarvuočio SdKfz 251 ir pliekusią mielomis 280 mm kalibro raketomis. Man atrodo jos labiau galėjo turėti demoralizuojantį, nei realų efektą, ypač jei pozicijas keletą valandų gynė kariai-naujokai, bet...
Galbūt viena jų nusileido ant šio bunkerio stogo? Gaila, neužsiropščiau, bet sprogimo žymė labai jau siaurutė, nors matyti, kad buvo nuplėšta viena metalinė sija, o kita gerokai užlenkta. be to - ant paties bunkerio stogo krašto - taigi, lyg ir negalėtų būti pionieriaus bandymų "praplėsti" užtaisu kokią ventiliacinę angą. Man panašiau į bunkerio kraštą užkabinusią didelio kalibro miną.
Galbūt vietiniai žino kitų tenykščių bunkerių su aiškesnėmis pataikymų žymėmis? Mūšis vyko keletą valandų, kažkas turėjo likti. Aš gi teaplankiau tris bunkerius Antvardės pakrantėje ir vieną laukuose (ties Dainių II gyvenviete). Būtent šio nuotraukos čia ir matomos.



Nykštukinių "respublikų" tramdymas 1919-1923 m. Lietuvoje
ein revolver
gedas
Šis straipsnis (kurį įkvėpė Gintaro Lučinsko ir Eernesto Kuckailio tyrinėjimai) turėjo pasirodyti dar prieš porą mėnesių. Na, bet geriau vėliau negu niekad...
Jis apie besikuriančios tarpukario Lietuvos valstybės kovas su išsišokėlėmis nykštukinėmis "respublikomis", vokiečių, lenkų (ar sulenkėjusių) gyventojų mėgintomis įkurti mūsų valstybės teritorijoje.
Tokių "nykštukų" negalima nuvertinti - puikiai matome kokia piktžaizde virto Luganskas ir Doneckas Ukrainoje. Buvo ką veikti ir prieš šimtmetį Lietuvoje - jei lenkiškas Babtų, vandžiogalos ar vokišką-socialistinę Veliuonos respublikas pavyko sutramdyti vos vienos kuopos jėgomis, tai su Varviškės respublika, buvusia piečiausiame Lietuvos taške kautasi net trejetą metų.
Kovos su šiais "miškiniais" vyko po 1919 – 1920 m. Lietuvos karo su Lenkija nustatytoje 5-12 km pločio Neutraliojoje zonoje. Žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas šiuos mūšius vadina „slaptuoju Dzūkijos karu“,  o signataras Algirdas Patackas „karžygių metu“. Tų kovų dalyviai dar ilgus metus neišsitardavo apie tai, kas ten vyko iš tikrųjų (matyt todėl ir šių dienų tyrinėtojams daugelis Varviškės mūšio epizodų atrodo gana keisti), o karininkų ataskaitos taip ir liko dūlėti slaptose bylose. Ir net šiose kovose Vyties Kryžius pelniusių karių veiksmai, anot V. Kavaliausko, apdovanojimų dokumentuose tėra apibūdinti kaip „slaptos misijos vykdymas.“
Tai buvo maždaug 12 kaimų grupė, kurių gyventojai, kaip rašė Seinų apskrities viršininkas „nepildo pilietiškų priedermių, neduoda žinių apie naujokus, valstybinių ir kitų mokesčių neužmokėjo <...> nors daugumas turi ginklus, apie leidimus ginklams nesirūpina ir visus civilinės valdžios įsakymus ignoruoja“.
1920 m. jie iš viso pasiskelbė vadinamąja „Varviškės savivalda“ arba Varviškės „respublika“ atvirai siekusia visą neutralią zoną ilgainiui prijungti prie Lenkijos. Pagrindiniais Varviškės „respublikos“ (užėmusios apie 30 kv km.) centrais tapo trys Nemuno pakrantės kaimai. Pirmiausia – pati Varviškė, anot lietuvių milicijos gyvenama 400 sulenkėjusių baltarusių, Bugiedos kaimas (250 sulenkėjusių lietuvių) ir Sventijanskas (100 sulenkėjusių lietuvių).
Priešais kiekvieną šių kaimų, kitoje Nemuno pusėje, stūksojo lenkiškas „dvynys“, kuriuose buvę lenkų kariai nedelsdami įsijungdavo į mūšį, jei tik „respubliką“ atakuodavo lietuviai. Arba priglobdavo bėglius, jei lenkų partizanai neatsilaikydavo.
Varviškės „respublikos“ susikūrimas stebėtinai primena 2014 m. Ukrainos įvykius...Collapse )

Gal atpažinsite - Kaune, bendrovėje "Itella" prapuolė I pasaulinio karo laikų nuotraukų siunta
maropaukštis
gedas

Kažkada su tuo susiduria bene kiekvienas kolekcionierius -  kai pradingsta (pametamos, pavagiamos) siunčiamos vertybės.
Vasario pradžioje Kaune prapuolė iš Vokietijos antikvaro parduotuvės (http://www.suedharzversand.de/) į Lietuvą siųsta maždaug pusantro šimto I pasaulinio karo laikų fotografijų siunta.
Paketas buvo siunčiamas per Vokietijos DHL bendrovę, į Kauną jis pristatytas 2018 m. vasario 1 d. ir 7 val 13 min. ryto perduotas logistikos, sandėliavimo ir siuntų perdavimo paslaugas teikiančiai bendrovei "Itella Logistics".  Čia ir prapuolė - minėta bendrovė "Itella" taip ir nesusisiekė su gavėju, o jam kelioliką kartų kreipusis, informavo, kad siuntos neranda ir neturi, žodžiu, kratosi bet kokios atsakomybės.
Kviečiu visus kolekcionierius (ypač - Kauno) atkreipti dėmesį į pastaruoju metu pardavime Lietuvoje pasirodžiusias 9ar pasirodysiančias) I pasaulinio karo fotografijas. Pridedu siuntoje buvusių nuotraukų vaizdus - galbūt kas nors su jomis jau susidūrėte, kam nors jas siūlė. Jei taip - labai prašyčiau su manimi susisiekti.

Tuo pačiu raginu visus siuntėjus atkreipti dėmesį į minėtą bendrovę "Itella" ir ypač paskaityti vartotojų atsiliepimus apie ją (žr. žemiau) - nerizikuokite, rinkitės kitą bendrovę!
https://rekvizitai.vz.lt/imone/itella_logistics/atsiliepimai/

     

     

   

   


   

 

  

Sudiev, Lietuva, man linksma buvo...
patrankininkas
gedas
Nežinau ką išskrendantys dainuoja dabar, bet XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje tai buvo lietuvių atsisveikinimo su Tėvyne daina. Išeivių-emigrantų, į carinę kariuomenę ir I pasaulinio karo skerdynes mobilizuotų, į tremtį vagonais išvežamųjų... Net savižudžių paliktuose rašteliuose pasitaikydavo populiariausia šios dainos eilutė...Kai kur nurodoma, jog žodžiai "tautos", kitur - A. Baranausko ((publikavusio dainos tekstą kaip sudėtinę dainų rinkinio-poemos "Kelionė Peterburkan" dalį dar 1859-aisiais).
Daugel kur minima, ji palikdavo sukrečiantį įspūdį tiek liekantiems, tiek išvykstantiems. Neteko girdėti kokia jos melodija, bet turėtų būti įsimintina, jei ją be problemų iškart pasigaudavo ir uždainuodavo dešimtys lietuvių.
Raimundas Jucius dėka pagaliau pamačiau visą jos tekstą (reikia pasakyti anksčiau specialiai neieškojau, bet vis ketindavau), 1914 m. leidinyje "Dievas ir Tėvynė".
Ilgai neieškojus - keletos šios dainos paminėjimų:
///
Sudiev, Lietuva!
Man linksma buvo
Gyvent tavo šalelėj... -
staiga viename vežime, išvažiuodami iš miestelio, uždainavo keli vyrukai; tuojau jiems pritarė kiti, ir bent kelios dešimtys vežimų ėmė paskui juos traukti atsisveikinimo dainą... Dėdelę pakratė šiurpulys, pradėjo springti ašaromis ir, greit sugrįžęs prie ratų, ėmė kinkyti arklius.
///
arba:
///
Taigi ir paskutinis trėmi­mas nelabai senelį gąsdino, tik kad metai ne tie ir sveikata ne ta. Važiuojant per Kazlų Rūdą, kur gyveno jo sesuo, senelis pasakė „Sudiev, sesele, trečią kartą mane į Rusiją veža, dabar tai jau negrįšiu". Ir uždainavo:
Sudiev, Lietuva, man linksma buvo
Gyvent tavoj šalelėj,
Širdy man skaudu ir graudu,
Svetimon važiuojant.
///
arba
///
Lapkričio 7 d. 9 val. vakaro Šiaulių katalikų kapinėse rastas pasikoręs vyras 25 m. amžiaus. Jo asmenybė nežinoma, nerasta jokių dokumentų asmenybei įrodyti, ir laišką parašė, bet nepasirašė. Laiškas baigiamas „Sudiev, Lietuva, man linksma buvo“. (Rytas. 1935 m. lapkričio 13 d., 8 p.)

Pypkių šventinimas Vadžgiryje 1895-aisiais
darbinyks
gedas
1895 m. į Vadžgirį atvykęs kunigas Adomas Rimavičius, stebino parapijonis pirmiausia tuo – kad buvo kilęs iš bežemių valstiečių...Ir nevengė pašnekėti iš sakyklos keistų dalykų - pvz., apie būsimus laikus, kai... „vežimai važinės be aklių, žmonės skraidys ore kaip paukščiai, laukus ars ir derlių nuiminės mašinos, žmonės susikalbės per atstumą ir matys kas dedasi visame pasaulyje.“
Bet vieną dieną kunigas perspjovė ir šias šnekas, keletą sekmadienių iš eilės garsiai paskelbęs, kad sekmadienį po Šv. Izidoriaus (žemdirbių globėjo) atlaidų šventins parapijiečių pypkes: kad šiuos aplenktų nelaimės, sustiprėtų sveikata ir pan. Žinios apie būsimą šventinimą pasiekė net kaimynines parapijas – Eržvilką, Girkalnį, Skirsnemunę.

Todėl nurodytą sekmadienį į Vadžgirio bažnytėlę prisigrūdo minios žmonių – atjojo net tie vyrai, kurie ir Velykoms neprisiruošdavo. Atvyko net tie, kurie nelabai ir rūkydavo, bet pypkę namuose laikė kaip vyriškumo simbolį. Ir pypkių prisivežta visokiausių: kas iš kariuomenės parsinešęs, kam iš Argentinos atsiuntę ar bent Rygoje – Vilniuje pirkęs. Tie, kurie niekaip negalėjo dalyvauti, pypkes įdavę per gimines, žmonas – kad pašventintų.
Pamaldos tądien buvo ypač iškilmingos, o pypkes, dėl didelės jų gausos nuspręsta šventinti šventoriuje – bažnyčioje būtų netilpę nei žiūrovai, nei pypkės.

Taigi, į šventorių prinešė lentų, sudėjo pypkutes: „Į pirmąją eilę – pačias gražiausias, toliau – paprastesnes. kai sudėjo, tai net akys raibo. Čia baltos porcelianinės, kaustytos sidabru, su ilgais lenktais „cibukais“, su sidabriniais dangteliais, papuoštos įvairiomis grandinėlėmis, o ten paprastos „kukavinės su įmantriai surangytais kandikliais. Buvo net puskvortės dydžio su keletu kandiklių, turbūt skirtų turkiško kaljano rūkymui, na ir pagaliau paprastos, kuklios mužikiškos, savo rankomis iš beržo gumbo ar ąžuolo šaknies išskaptuotos su trumpu iš lazdyno metūgio padarytų kandikliu. Žmonės šurmuliavo, veržėsi į priekį prie tos nuostabios parodos, net moterėlės, ne vienam vyrui nervus per taboką sugadinusios, stengėsi pamatyti šio pasaulio grožybes.“
Kai pasirodė kunigas, minia nustebo – šis buvo be krapylos (šlakstyklė), be kamžos (liturginis drabužis), atėjo pasiremdamas sunkia ąžuoline lazda.
Vieni vėliau kalbėjo, kad atėjęs, Adomas suguldytas pypkes apšaukė – išvadino pragaro smarve ir nelabojo monais, kiti sakėsi neprisiminą, kad kunigas ką būtų sakęs – esą darbo ėmęsis tylėdamas. Tačiau apie regėtą sceną visi dalyviai pasakojo ir vaikams ir anūkams (minėjo net to meto spauda), nes:
„...vienus, ypač moteris, nepaprastas džiaugsmas apėmė, o kitus siaubas, kai kunigo, abiem rankom laikoma gumbuota lazda vėl ir vėl pakildama virš galvų su visa jėga nusileisdavo ant pypkių. Tuos nusileidimus lydėjo dūžtančių brangenybių garsai ir sulaikiusios kvapą minios atodūsiai, o į šalis lakstė sudužusių pypkių skeveldros.
Pradžioje kai kurie pypkių savininkai dar bandę gelbėti savo turtą iš pražūties, bet pabūgę grėsmingos kunigo lazdos, greitai atsitraukę ir dūsaudami stebėję jų žuvimą. Kai ant tų lentynų neliko nė vieno sveiko „prietaiso“, kunigas liovęsis ir, pasiramsčiuodamas lazda, pasukęs į kleboniją.“


(Pasakojimą radau Albino Stoškaus knygoje "Vadžgirys"), nuotraukose - Vadžgirio bažnyčia (Vikipedija, E. Giedraičio nuotrauka, XIX a. pabaigos pypkė - Šiaulių "Aušros" muziejus).

Lietuvio kodas - kaip gyvenome (maždaug) prieš šimtą metų
zuikis
gedas

...Iki 1905 m. kaime, esą, niekas nebuvo matęs net naujoviško padargo – plūgo. Pirmasis plūgą nusipirkęs toks ūkininkas Kovėra. Bet „kol artojas nuvarė vagą į kitą rėžio galą (o kaime rėžiai ilgi), susirinkę prie jos gaspadoriai nepasitikėdami svarstė, kad tokiu įrankiu dirbant, greit dirvose niekas nebeaugs, nes apačia palieka daili kaip asla. Esą niekuo negalima geriau suarti kaip žambriu. Daugelis šitos nuostatos ir laikėsi – nepirko plūgų.“
Bet šituo plūgu naujovės kaime nesibaigė. Anot A. Daunio, netrukus Stulpinų giminės sodyboje įvyko vestuvės – Stulpinaitę vedė iš Amerikos grįžęs toks Jonas Spirius. O šis buvo gerokai svieto matęs vaikinas. Taigi, „jis nusiperka ne tik plūgą, bet ir dar didesnę naujovę – spyruoklines akėčias, kurios sukėlė dar daugiau ginčų ir kritikos nei Kovėros plūgas. Vos tik Spirius, atkinkęs arklius, nujojo pietauti, visas būrys didelių ir mažų gaspadorių susirinko prie to <...> drapako, kuris purtė žemę. Ir prasidėjo diskusijos „už“ ir „prieš“. Atsimenu, kad prieš plūgą, ir dar labiau – prieš akėčias, pasisakė kaip tik senasis Daunys Galinis. (Jis mat buvo nebe gaspadorius ir už nieką nebeatsakė). Jis nusispjovė ir, pasakęs, kad „tie nauji išmislai žada tik badą“, nuėjo bambėdamas.“
///

Šios knygos idėja gimė netyčiom, kai, ruošdamas medžiagą vienam projektui, sumaniau aprašyti vieną XX a. pradžios Lietuvos gyventojų vasarą. Pamažu tų žmonių gyvenimo papročiuose, mąstymo būde, poelgiuose su nuostaba ėmiau atpažinti ir daugelį šių dienų lietuvio savybių. Tokių radau ir pažvelgęs į žilesnius laikus – XIX amžiaus gelmes, ne vieną pastebėjau ir tarpukario „smetoniniuose“.
Pasirodo, slenkant dešimtmečiams lietuvio būdas keitėsi ne tiek ir daug. O daugelis pažiūrų, įpročių ir nuostatų suformuoti visai ne sovietmečio „radiacija“ apšvitintos tarpukario Lietuvos visuomenės mutacijų. Kasti reikia gerokai giliau.
Gal tai padės suprasti, kaip ir kiek senovinio tautinio charakterio bruožai (tebe)daro įtaką šių dienų gyvenimui. Šimtmetis čia, žinoma, sąlygiškas dalykas – šį tą atrasime net viduramžiuose, o kai kas pažįstamo puikiausiai matyti ir vėlyvojo tarpukario tautiečių elgsenoje.
Paprastai kalbant – čia rasite, koks buvo ir kiek išliko stiprus šimtametis lietuviškas požiūris į verslą ir amatus. Į mišką, žemę ir emigraciją. Kas laikyta laime. Kokių būta valgymo (ir gėrimo) įpročių, kaip žiūrėta į higieną.
Ar Lietuva tebėra „kraštas su kontrabandos siela“ – kaip ją prieš šimtmetį vadino rusų valdininkai? Ar dažnai idealizuojami knygnešiai neturėjo ir labiau žemiškų priežasčių knygų kontrabandai ir ar verta tai nutylėti? Paliečiamos aktualios šių dienų visuomenės temos – ar šių dienų batalijos dėl kalbos tvarkymo reikalų nėra šimtmečio senumo kalbos „tvarkymo“ aidai? Ar lietuviams iš viso būdingas gebėjimas susitarti tarpusavyje – tiek prieš šimtmetį, tiek dabar? Kiek panašūs (ir kiek ne) buvo alkoholio prekybos reguliavimo būdai (degtinės monopolis) ir kaip į tai žiūrėjo visuomenė. Ar šių dienų „mūšiai dėl paminklų“ neprimena lygiai aršių batalijų dėl „carizmo liekanų“ pašalinimo tarpukario Lietuvoje.
Daugiausia mėginta pasisemti iš XIX ir XX amžių sandūroje gyvenusių lietuvių. Laikais, kai knygnešio Jurgio Bielinio kalbas apie „ruso išvijimą ir nepriklausomą Lietuvą“ daugelis laikė sapalionėmis, o patį kalbėtoją – lengvai kvaištelėjusiu.
Laikais, kai daiktai ir papročiai (bent to meto valstiečių akimis) kito su neišmatuojama sparta. Štai XIX a. šeimyna dar valgė iš bendro indo, o po poros dešimtmečių jau kiekvienas turėjo po savo „bliūdelį“ (seniai murmėjo, kad nuo to tik plovimo daugiau). O medinius noragus keitė geležiniai plūgai (gaspadoriams nepatiko, kad naujieji sunkūs: „Sako, žambį [„žambis“ – senovinis medinis arklas] lengvai paneši, o plūgą sunku pakelti, tai ir arti turbūt sunkiau. Su žambiu ardami, užsigulę spaudžia jį į žemę, kad giliau artų, o su plūgu ariant, paspaudus kiek, šis šoka lauk. <...> Dirvos našumas, sako pamažėjo, kai ėmė plūgais arti – pagilėjo armuo, – į paviršių iškėlė blogą žemę...“
Švelnėjo rūstaus pasninko papročiai, daugėjo higienos (moterys praustis ėmė nebe 2–3 kartus per savaitę, o kasdien). Galų gale – jei XIX a. lietuvis savo reikalų atlikti dar tūpė už namo, ar patvory, tai XX a. pr. daugelis jau turėjo lauko išvietes (nors su dar vėlesnių laikų išmone – tualetais namo viduje – jau retas senolis norėjo susitaikyti).