patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Viena Dubysos mūšio (1915) istorija
ein revolver
gedas
Dubysos mūšis - jaunas antrojo bavarų karališkojo ulonų pulko... ulonas Georgas J. Baumülleris 1915 06 11 (14) siunčia savo ir kovos draugų atviruką-fotografiją mielai panelei Hannai Egeling, kuriame dėkoja už siuntinį, o ypač - už citrininį vandenį (t.y. limonadą).
Vos po poros savaičių, birželio pabaigoje panelė, reikia manyti, drebančia ranka, ties jaunuoju draugu pieštuku "deda kryžių" - šis žuvo antroje birželio pusėje "Dubysos apylinkėse"... Gal kada atrasiu tarp tenykščio slėnio kapinių ir nelaimingojo ulono kapą - būtų geras šios istorijos tęsinys.
Iki susitikimo ketvirtadienį* :)
Bretto Butterwortho kolekcijos fotografija.

*...nes kviečiu ketvirtadienio (2016 11 16) vakarą (17 val.) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje pasikalbėti apie karą - arba vieną Didžiojo karo mūšių Žemaitijoje - Dubysos kautynes. Ir dar šį tą.
Renginio info: http://www.mab.lt/lt/naujienos/1740











Pasakojimas bus spalvingas, iliustruotas ne tik vaizdais, bet ir daiktais (aha, mūšį galėsite pačiupinėti). Na ir, žinoma, bus gera proga susitikti visai gausiai I-ojo pasaulinio karo Lietuvoje fanatų bendrijai! :) Bus ir knygų pirkimui (gal nelabai apie I pasaulinį, bet užtai susijusių su lektorium -
"Apelsinų kontrabanda", "Elektros boikotas").

pabandėm ištarti
ein revolver
gedas


Žvelgiant į tarpukario - ir šių dienų Lietuvą labai krinta į akis "valstybės" devalvacija. Anuomet žodžiai "valstybinis" daugeliui reiškė naują, tvirtą ūkišką tvarkymąsi ir tokio tvarkymosi rezultatą.
Tai buvo laikai, kai įvedant valstybinį degtinės monopolį pabrėžta ne tik/ne tiek didesnio pelno nauda (nei surenkant "akčyžę"), bet ir galimybė savo rankose turėti spirito gamybą, „kurią galėsime reguliuoti, kaip norėsime." T. y. - "mes galėsime". T. y. , valstybė - tai mes.
Todėl „valstybinės“ produkcijos, kad ir monopolinės, brangesnės, laukta su nekantra - ir kaip naujos-savos- lietuviškos. Ir kaip (nustebsite) kokybiškos - privatūs gaminiai anuomet automatu nereiškė kokybės. Juolab, kad daugeliu atveju buvo pusiau namudiniai. Ir nelietuviški.
Beje, cariniai gaminiai (nežiūrint neigiamo požiūrio į priespaudinį režimą) daugeliui tuo metu irgi buvo kokybės etalonu, ypač atsižvelgiant į kainos/kokybės santykį.
Gi tarpukaris - buvo laikai, kai valsčiaus raštininkas, atvykus revizijai, pasibėgęs į laukus, nusišaudavo iš revolverio, radus valsčiaus ižde poros šimtų litų (apie 580 eurų) pereikvojimą. Laikai, kai pažinčių skiltys mirgėjo norinčių tekėti už valdininko skelbimais.
Negali sakyti - anuometis smetoninis laivas irgi pamažu apžėlė samanomis - vėlyvuoju laikotarpiu užuominų apie biurokratiją, neefektyvumą ėmė rastis vis daugiau.
Bet sovietmetis iš viso išugdė įprotį į "valstybę", "valstybinį" žiūrėti kaip į visuomenę apkėtusį griozdiškai absurdišką nerangų aparatą, daugiau naštą, nei naudą žmonėms. Gaminantį ne tik tokius pat įstatymus, bet ir niekam tikusią produkciją.
Kas gi nutiko po to su mumis, startavusiais su nauja viltimi ir kažkada traukusiais "Lietuvos valstybė – pabandyk ištarti"? Nieko ypatingo - tik abipusių nuoskaudų šaknys suardė pamatus. O tada tiesiog išsivaikščiojome, nes pasaulis platus. Geriausiu atveju - kad vėl, kaip Lietuvos krepšininkai, susiimtume ketvirto kėlinio pabaigoje - ir garbingai, didvyriškai pralaimėtume.
P.S.
Nieko labai naujo. XIV a. kryžiuočiams apsiautus kurią Panemunės pilį, jų įgulos derybų metu priešus painformuodavo, kad iškart tikrai nepasiduos - mat su kunigaikščiu yra sutarta laikyti tvirtovę tiek (dienų), kiek pakanka surinkti skubiai pagalbai apsuptiesiems padėti. Kitaip kunigaikštis juos nubaus. O va jei kunigaikštis per sutartą terminą nepasirodys - jau galime kalbėtis. Abipusiai įsipareigojimai ir žodžio laikymasis.
Pralaukę minėtą terminą, net jei kryžiuočiai ir nepuldavo, pilėnai kartais nakties metu tiesiog...išsivaikščiodavo (Pieštvės atvejis). Trečiasis kelias - nei už kunigaikštį, nei po kryžiuočiais - "kas sau". Neilgam, žinoma - kryžiuočių supleškintą pilį po kurio laiko juk reikėdavo kažkam atstatyti...

Nukritę iš dangaus - įdomiausi tarpukario Lietuvos oro incidentai su užsienio orlaiviais
ein revolver
gedas
Už šios temos - incidentų su užsienio orlaiviais tarpukario LIetuvoje - "užsikabinau" tarp savo skaitmeninės kolekcijos atradęs įspūdingą bombonešio "Friedrichshafen G III a" fotografiją. Spalvinga istorija (kurią, kaip daugelį kitų, aprašiau šviežutėlėje "Iliustruotoje istorijoje". Lėktuvu, beje, skrido ir Frydrichas Plattenas, šveicarų komunistų lyderis ir asmeninis V. Lenino draugas.
Įspūdingiausiu Lietuvos kariuomenės trofėjumi tapo didžiulis vokiškas bolševikų bombonešis, 1920 m. pavasarį pašautas virš Kauno.
Padėtis tuo metu buvo įtempta: nors karas su bolševikais buvo beveik pasibaigęs (rengtasi rašytis taikos sutartį), bet visu smarkumu kautasi su lenkais. Pastarųjų lėktuvai tais metais bent du kartus mėgino bombarduoti Kauno aerodromą. Tad kai 1920 m. kovo 10 dieną virš Kauno pasirodė didžiulis dvimotoris lėktuvas, jį tuoj pat pasitiko šūviai. Štai kaip incidentą aprašė lakūnas Simas Stanaitis: „...leidžiantis saulei pastebėjome nuo Ukmergės plento artėjantį didžiulį lėktuvą. Jam skrendant virš aerodromo, šaudėme kas ką turėdamas. A. Stašaitis puolė į stovėjusį tik ką iš užduoties grįžusį LVG C VI ir į nekviestą svečią pylė iš žvalgo kulkosvaidžio. Šūviai buvo taiklūs.“
Pašautas lėktuvas ėmė lėtai leistis, o lietuvių lakūnai, griebę ginklus, sėdo į automobilį „Mercedes“ jo persekioti, mat suprato, kad toli nuskristi kulkų kliudytas didžiulis orlaivis negalėjo. Netrukus lėktuvas buvo aptiktas netoli Kauno IX-ojo forto – nukritęs į pievą ir apsivertęs aukštyn ratais.


O čia dar atskubėjo sukaktuvės - prieš 11 metų, 2005-ųjų rugsėjį Lietuvoje nukrito sovietų  rusų naikintuvas Su-27. Kilo idėja pasidairyti po tarpukario Lietuvos kronikas ieškant straipsniui panašių incidentų.
Dieve, ko aš tik ten neradau... Pažeme virš Lietuvos sklandžiusį vokiečių balioną su negyvais oreiviais... Bolševikų naikintuvą "sopwith", sparnais nurėžusį porą km telegrafo stulpų... ...Katastrofą, kurios metu lietuvių lakūnai sugebėjo išsigelbėti, ko gero vieninteliai pasaulyje, valdydami degantį lėktuvą išlipę ir balansuodami ant jo...sparnų:
išprotėjęs lakūnas, Trukijos diktatorius ir užminuotas lėktuvas JurbarkeCollapse )

Paminklas Alui Jolsonui Seredžiuje
patrankininkas
gedas
   
Seredžiuje tuoj bus vienu paminklu daugiau* - šeštadienį (spalio 15 d.), 12 val. buvusios Seredžiaus sinagogos vietoje bus atidengtas paminklas bene žymiausiam šio krašto žydui - garsiajam Alui Jolsonui. Kas apie jį negirdėjo - galite pasiskaityti čia:https://lt.wikipedia.org/wiki/Al_Jolson
Kaip gyvenimas pavėtė šį žmogų, galima spręsti, kad ir iš šio biografijos momento: 1894 m. kartu su motina Nome Eta Cantor emigravo į JAV ir įsikūrė Vašingtone, kur jo tėvas jau dirbo rabinu Talmud Torah sinagogoje, tačiau motina mirė tais pačiais metais. Jaunasis Asa ir jo brolis Hiršas buvo septyniems mėnesiams atiduotas valstybės globon, kur vaikų namuose jie susipažino su Al Reeves, kuris juos supažindino su šou bizniu. 1897 m. abu broliai pradėjo elgetauti ir dainuoti gatvėse. Didžiąją dali uždirbtų pinigų išleisdavo bilietams į Vašingtono nacionalinį teatrą. 1898 metais, Ispanijos-JAV karo metu, dainininkas su savo broliu pirmąsyk pasirodė muzikiniame reviu kareiviams Niujorke.



Truputis apie sinagogą - ji statyta 1930-aisiais, tad dar 1894 m. į Ameriką emigravęs Alas taip ir neperžengė jos slenksčio. Seredžiaus sinagogos atvaizdų nelabai žinau - tematęs vieną labai prastos kokybės fotografiją, tad - štai kaip ji atrodė brėžiniuose. Ir - galbūt būtų visai neblogai, nuo jos pastatymo žymeklio ("1930") pašalinti, hm, kadais privirintą kaimyninio pastato vartų laikiklį. Nekaip atrodo.
šį tą vertėtų pašalintiCollapse )
*greitosiomis suskaičiavau 4 paminklus miestelyje: 1) kryžius partizanams, 2) paminklas Palemonui, 3) Stasiui Šimkui 4) sovietų kariams + 2 koplytėlės

Žengia pulkas linksmai.. tarpukario Seredžiaus gatve
patrankininkas
gedas
 
Na, serediškiai, ar atpažinsite vietą? Mano galva tai kažkur ties dabartiniu S. Šimkaus g. 46-uoju namu, kas matyti iš tolumoje stūksančio Seredžiaus sinagogos (beje, jos atvaizdų beveik ir neišliko) pastato. Tiesa, toje vietoje dar šiemet turėtų būti pastatytas paminklas garsiajam serediškiui Al Jolsonui.
Grindiniu muša žingsnį vietinės įgulos - Vytauto Didžiojo II pulko 3-iojo bataliono kariai (vadovaujami Antano Svilo), priekyje žengia  1-ojo husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko pučiamųjų orkestras. Fotografuota bus matyt apie 1938-39 m. (originalas saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje).
To meto miestelis, kaip matyti, daug ankštesnis - medinukais prie medinuko, bet kartu ir gyvesnis, kad ir neasfaltuotas. Šaligatviais, lydėdami karius, zuja vaikų būreliai. Grindinys, hm, nespindi švara, vis dėlto transporte dominavo arkliokai.

Eykiem wysi iemt Palanga
patrankininkas
gedas
evaldukas priminė, kad derėtų čion vis šį tą brūkštelti, na - kodėl gi ne, kol kas padubliuosiu g+ įrašą.

Eykiem wysi iemt Palanga
O Layways nuplauksma
Stalicziop su wale Danga
Yr Carą sugausma
Tada sugrinži namop, Križius pastatisma
Yr Yszganima Metus, ant jų parasizisma


Ką žemaičiai būtų padarę sugautam carui, 1831-ųjų sukilėlių dainoje nutylėta. Bet paskaitęs R. Dimos apgailestavimą ("Mes praradome savo bajorų luomą ...Mes sukūrėme valstiesčių Lietuvą") įdomiam interviu...
...prisiminiau vieną istoriją apie tai, kaip 1831-ųjų sukilimo metu sukilėliai keliskart (porąsyk balandį, du sykius - gegužę) puolė Palangą (pavyko užimti balandžio 5-ąją, kai rusai neišlaikę pasitraukė į Prūsiją), kurią "gerokai padegino". Tačiau:
"pasakojama, kad kautynių metu lietuvių valstiečiai pastebėję, kad lenkų ir lietuvių šlėktos, užuot ėję sukilėlių priešakyje, pasilikdavę jų užpakalyje. Paėmę Palangą, sukilėliai valstiečiai sudarę savo karo teismą ir sušaudę kelioliką (kitų pasakojimais keliasdešimt) karininkų bei šlėktų. Šis atsitikimas padaręs didelį įspūdį sukilėlių centre, kur buvo iškeltas klausimas, ar nereikia į Palangą pasiųsti Raseinių sukilėlių dalinį malšinti sukilusiems sukilėliams..."

Beje, dėl to (interviu paminėto) bajorų noro atkurti LDK, o ne Lietuvą, tai vargu. Lenkijos-Lietuvos Respubliką jie norėjo atkurti, o ne LDK. Kokia 1920-ųjų sutarties Lietuva - su Lyda, Gardinu, Suvalkais - visai nebloga nedidelė kunigaikštystė būtų..;)
Beje, kokį dabartinį žodį "jamam" 1831-ųjų žemaičiai neabejotinai būtų užrašę kaip "iemam"...:)

Bronislovas ir imperatorius (kur žvelgsi - vis žemaitis)
zuikis
gedas
„Dėjo vyras iš viso vieko į dantis žmonai. Auklėjamuoju tikslu. Išlėkė du balti dantys iš paties priekio, ir dailiame Niurkos veide atsirado dviejų dantų dydžio skylė, kuri visiems primindavo – taigi ta kurva, dėl kurios karininkų valgomajame drabstėsi seilėmis Goldenveizeris.“

Aš irgi ten buvau – Regimanto knygos pristatyme Geležinkelio stoties muziejuje (rugsėjo 20 d.), tuo metu, kai į salės klausytojo klausimą – ar knygą rekomenduotų nepilnamečiams, autorius užtikrino, kad taip, nes „N-7 tikrai nereikia“.
Na, ne davatka ir aš – iš vyresnėlio (jei jam būtų įdomu) rankų knygos neplėščiau, bet ir nebrukčiau.
Ne, ne dėl to negrabiu humoru maskuojamo seksizmo, kuriuo kiek atsiduoda knygelė. Bet dėl blogo autoriaus skonio – jovalo turinyje ir tekste, pretenduojančiame į istorinio romano apibūdinimą.
Nusprendžiau brūkštelti apžvalgą, nes kažkaip jau antrąsyk pastebiu, kad pristatymų metu puoluosi klausinėti autorių užuot išpasakojęs kokį įspūdį knyga paliko man.
Na, gal viešo pristatymo metu to ir nereikėjo, nes bendras įspūdis „Bronislovo ir imperatoriaus“ atveju toks: autorius taip skubėjo išleisti romaną, kad nespėjo jo parašyti...
Tikiuosi netapti „kraujo priešu“ nei autoriui, nei leidyklai už atvirą nuomonę, bet knyga apmaudžiai baisoka.
O galėjo būti labai gera – puikus istorinis herojus, apsčiai unikalios medžiagos. Galų gale jos tikrai neblogas įvadinis/I skyrius. Tiek neblogas, kad skaitant gūžčiojau pečiais prisiminęs kritikos laviną „Vilniaus plovui“ (jo neskaičiau). Man, atleiskdie, kilo net miglotų asociacijų su B. Akuninu (nors „Vilniaus plovą“ skaičiusieji man purkštavo „Akuninas? Jis Akuninui nei arbatos užvirinti nevertas“).
Tačiau bėda, kad tų skyrių yra dar 17-ka. O likę, kaip čia pasakius...

Nei dešra, nei žuvisCollapse )

Regimantas didelis vyras ir, atrodo, mėgsta žemaičius, tai tikiuosi jo oda pakankamai stora tam ką prirašiau, juolab, kad ir tuo būdu knygą reklamuoju. Tiesą sakant, neabejodamas, kad gera dalis „kabliukų“ knygoje pridaiginta provokaciniais-reklaminiais tikslais.
Juk ir porą nenuneigiamų pliusų knyga turi – ją skaityti įdomu, teksto kalba lengva ir sklandi, (nors ir primenanti sąmonės srautą).
O baigiant galima tvirtai pasakyti viena – knyga patiks tiems kam patiko „Vilniaus plovas“ ir tikrai nepatiks tiems, kam „...plovas“ nepatiko.

Žemiau - Grombčevskio kelionių fotografijos, tikrai galėjusios papuošti knygą-istorinį romaną.
Grombčevskio kelionių fotografijosCollapse )

Ieškant 1915-ųjų Vilniaus bombardavimų pėdsakų - stačiatikių(sentikių) kapinėse
ein revolver
gedas
Yra tokie lietuvių lakūno Simo Stanaičio atsiminimai, kuriuose be kita ko minima, kad: "Prisimenu, 1915 m. birželį vokiečių "cepelinas" triskart bombardavo Vilnių. Taikinys, matyt, buvo geležinkelio stotis. Cepelino pataikymai buvo prasti. Daug bombų nukrito į Rasų ir pravoslavų kapines. Po bombardavimo rytojaus dieną kapinėse pamatėme visai nugriautą rusų cerkvę.."

Na, kaip atrodo dirižablio bombos pataikymas galima matyti, pvz., iš tuo pat metu bombarduoto netolimo Minsko. Žr. paveikslėlį kairėje.

Su pravoslavų kapinėm ir jų cerkve lyg viskas aišku - nesunkiai surandamos: Liepkalnio gatvėje. Ten pat stūkso ir 1838 m. pastatyta Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvė (sako - statyta finikiečių šventyklos stiliumi), kuriai matyt ir kliuvo nuo vokiečių diriablio. Tiesa, atsiminimuose minėta "visai nugriauta" kažkaip nesiderino su puikiausios būklės pastatu, matomu Vikipedijoje.
Na bet kažkas juk turėjo likti - tad gražią šeštadienio popietę nuslinkau ieškoti tų sugriovimų pėdsakų.



krankliai, sviedinių pataikymų žymės ir kitos kapinių įdomybės...Collapse )

Juziukas (04): gaisras ir obuoliai
ner gyvenimo
gedas
Susigrūdusiam gatviniam, šiaudais dengtam kaime gaisras XIX a. buvo baisus dalykas.  Kaip ir XX a. pr.
Šešiametis Juziukas savo akim regėjo kaip greitai "visa į pelenus pavirsta".. Ir kokie skanūs šykštaus kaimyno saldiniai obuoliai.
Darsyk parekomenduosiu originalų šaltinį: Juozo Markevičiaus Mano autobiografija.
 ///////
Kaip vėliau sužinojau, tai buvo 1893 metų rugpjūčio 9 diena... Staiga užgirstame, kad skambina didžiuoju varpu - dūžiu į vieną pusę, kas reiškia pavojų. Mamutė nusigando, pašoko, išbėgo greit į gatvelę, ir pradėjo dairytis į visas puses, sakydama: „Čia nebegerai, čia kas nors dega.“ Greit mamutė ir aš pastebėjome Mirabeliečių (dabar - Dailiūnai) kaime rūkstant dūmus. Bežiūrint pasirodė ir ugnis. Užsiliepsnojo visas kaimas. Vėjas pūtė pietvakarių, kaip tik į Jurzdiko pusę. Sujudo visas miestelis. Visi pradėjo gabenti, nešti iš triobesių savo turtą. Sujudome ir mes su mamute. Mamutė pradėjo raišioti į ryšulius geruosius rūbus, patalynę ir kitką. Aš taip pat susiradau savo žiponą ir išnešiau kieman, nes mamutė sakė, kad gali užsidegti ir mūsų gryčia. Ir iš tikrųjų po kjelių minučių taip ir atsitiko. Kadangi visų Jurzdiko gyventojų triobesiai buvo dengti šiaudais, kurie buvo labai išdžiūvę, o vėjo nešamos kibirkštys krisdavo vis arčiau Jurzdiko gatvelės, bemat užsidegė krikšto močios troba...Tėvelis ir mama buvo nuvykę į Mirabeliečių kaimą gesinti gaisro ir ten besidarbuodami, begelbėdami svetimą turtą, visai nekreipė dėmesio į Jurzdiko pusę, nes Jurzdikas nuo Mirabeliečių gana toli. Gaisrą Jurzdike pirmasis pastebėjo klebonas kunigas V. Kurtinskas, kuris suriko: „Kas yra prie gaisro iš Jurzdiko žmonių, bėkite namo, Jurzdikas dega!“...Likome be pastogės. Kur dabar pasidėti? Mamutės pastangomis gavome laikiną prieglaudą Kalvarininkuose pas Bagdoiną Stepą... Bagdonas turėjo sodą iš kelių vaismedžių. Buvo labai skanių saldinių obuolių...Buvo ir Šinkevičiaus sodas, kai gyvenome Jurzdike, ir vienos obels šaka gulėjo ant mūsų gryčios stogo, bet kai kartais nukrisdavo obuolys į mūsų pusę ir aš jį paimdavau, tai Šinkevičius, jeigu pamatydavo, tuojaus atimdavo baisiai šaukdamas „Atiduok, atiduok!“. Aš obuolį įmesdavau į jo pusę.

Juziukas išeina piemenauti (Juziukas 02)
patrankininkas
gedas
Tolesni Juziuko nuotykiai (iš Juozo Markevičiaus knygos "Mano autobiografija", Vilnius, 2015)
Juziukas išeina piemenauti (apie kokius 1894-uosius matyt). Naujoji šeiminkė jam vardija darbus - tuo pačiu šį bei tą sužinome apie vaikų mirtingumą anuomet bei jų migdymo ir nešiojimo būdus:
//////
- Nesitikėjau, kad toks didelis, kai toks, tai galės ir vaiką pasupti, ir darže lapų kiaulėms paskinti, dilgynių patvoriuos parinkti, gryčią pašluoti ir kitką padėti man namų ruošoje.
Daug gerų naudingų darbų ji čia paminėjo, bet tai manęs nė kiek nedžiugino. Aš kitų čia išvardintų darbų ne tiek jau labai bijojau. Gryčią šluoti man sekėsi labai gerai, o čia patėmijau, kad kad gryčia su grindimis, tai seksis dar geriau, bet jau vaiko supimas, ypač kai jis be perstojimo bliauna ir supamas, tai jau tikras peilis. Užtektinai aš jau buvau prisikankinęs besupdamas savo seserį Uršulytę, kai mama kartais pristatydavo prie lopšio ir liepdavo supti, kol užmigs. Aš kartais įlaidydavau lopšį, kad lingė braškėdavo ir Uršulytė su visa patalyne kilnodavosi aukštyn, bet ji vis neužmiega - bliauna ir tiek. Argi bereikia didesnio pykčio esant tokiai padėčiai? Man tas supimas tiek įgriso, kad vieną kartą aš mamutės paklausiau:
- Ar mūsų Uršulytė kada mirs, ar ne?
juziukiški vaikų migdymo būdaiCollapse )

?

Log in