patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Oršos mūšis (paveikslas) Europeanoje...
patrankininkas
gedas
Vakardienos mūšio sukaktuvių proga Europeana įdėjo suskaitmenintą bene didžiausios raiškos Oršos mūšio paveikslą, sutinkamą internete. Jau galima žiūrėti ir gėrėtis, gilintis į detales. Ostrogiškį paveiksle suskaičiavau 3 kartus (sako, kad pavaizduotas 5 vietose).
Pamatyti, atsisiųsti galima iš čia:
http://www.europeana.eu/portal/en/record/2063613/POL_280_004.html
P.S. Sužymėjau mano pastebėtą "Ostrogiškių trejetuką", gal kas ras daugiau. Artileristų vadas, beje, irgi du kartus nupieštas - ant tilto ir jau pliekiantis į maskvėnus..

По случаю дня битвы под Оршой, портал Europeana  выложил оцифрованную версию знаменитой картины - насколько заметил - самого высокого разрешения, всречаемого в сети. Насчитал князя Острожского целых 3 раза..;)


1514 m. rugsėjo 8-oji: kaip vyko Oršos mūšis
patrankininkas
gedas
Žūtbūtinė Smolensko gynyba, Oršos mūšis - viena pagrindinių mano naujosios knygos "Respublika prieš Maskvą" temų, tad šiandien, Oršos mūšio dieną, ne tik pristatysiu knygelę glaudžiam draugų rately, bet ir pacituosiu labai koncentruotą knygos ištrauką apie tai, kas gi nutiko 1514-ųjų rugsėjo 8-ąją, ties Orša.
///
Auštant rugsėjo 8 – osios rytui maskvėnai galėjo tikėtis sėkmės, prisimindami, kad tą pačią dieną tik prieš 124 metus, 1380 – aisiais, jų seneliai laimėjo pergalę prieš totorius Kulikovo mūšyje.
Teigiama, kad kautynes savavališkai pradėjo M. Bulgakovo – Golicos vadovaujamas  rusų Dešiniosios rankos pulkas. To priežastys neaiškios, galbūt M. Bugakovas nusprendė būti „pats sau vadas“. Bet yra ir vertinimų, jog Čeliadninas tyčia ar ne, bet Golicos kariams įsakė rikiuotis labai arti LDK pajėgų. Tad kai maskvėnai ėmė laidyti į priešus strėles, juos jau pirma atsakomąja salve pasiekė samdinių ugnis, „nukirtusi“ nemažai rusų. Laukti antros salvės Bulgakovas neketino tad rusai, anot S. Herberšteino:„...sutvarkę priešakinius būrius, sutrimitavo ženklą atakai...“
Nuo kalvos į priešus pasileidusio Dešiniosios rankos pulko (jį sudarė daugiausia novgorodiečiai ir pskoviečiai) smūgis buvo stiprus. Maskvėnai įsirėžė į lenkų eiles ir prispaudė prie Dniepro W. Sampolinskio ir J. Tarnowskio dalinius. Kirstynėse nuo maskvėnų kardo žuvo kilmingos lenkų šeimos atstovas Janas Zborowskis, novgorodiečių žirgų kanopomis buvo užtryptas „šviesiausiasis baronas Slupeckis“.
Bet Ostrogiškis buvo numatęs tokią įvykių eigą. Kairį LDK armijos sparną spaudžiantiems rusams iš centro tučtuojau smogė pora tūkstančių samdinių riterių, tuoj privertusiu maskvėnus „...parodyti nugaras.“
Likusi rusų armijos dalis visą tą laiką ramiausiai stebėjo mūšį, nemėgindama įsikišti – Čeliadninas šitaip keršijo Golicai už savavališką ataką.
Bet čia į kautynes įsijungė maskvėnų Priešakinio pulko kariai. A. Vijūkas – Kojelavičius pasakoja: „...staiga į kovą puolė nauji raitelių pulkai, iki šiol ramiai stovėję priešo rikiuotės viduryje.“ Tai buvo kone savižudybė – kunigaikščio I. Temkino – Rostovskio vedami raiteliai neturėjo jokių šansų pramušti skydais sustiprintos ir ietimis pasišiaušusios pėstininkų rikiuotės.
Tad pasuko kairiau ir, susilieję su atakon pajudėjusiu rusų Kairiosios rankos pulku, bendrai smogė dešiniajam, „lietuviškajam“ LDK armijos sparnui. Jurgio Radvilos husarai nepalūžo ir „...pradėjo iš arti kautis su maskvėnais kardais.“ Bet kur kas gausesni maskvėnų būriai ėmė supti iš paskutiniųjų besiginančius husarus. Tad netrukus Ostrogiškis įsakė rusų persekiojamiems husarams trauktis. Šie žinojo kur ir kaip pasitraukti ir, „...užvedė priešo raitelius, lipte lipančius jiems ant kulnų, tiesiai ant karo pabūklų ir pėstininkų...“ Baisi eglyne užmaskuotos artilerijos salvė smogė į susigrūdusius raitelius, išguldė ištisas maskvėnų kavalerijos eiles. Priešams dar pridėjo iš centro patrankas dešinėn atsukę samdiniai, kurie anot rusų šaltinių „...iš patrankos nužudė Priešakinio pulko vaivadą, kunigaikštį Ivaną Temkiną Rostovskį.“
Tai nulėmė kautynių baigtį - maskvėnai palūžo, o LDK armija jau ėmė pulti visu frontu.

Respublika prieš Maskvą: Smolenskas
patrankininkas
gedas
Pagaliau - laikau rankose knygą. Sunki, blizgi, spalvota. Tikiuosi - bus įdomi visiems, besidomintiems istorijos gaisre pražuvusia Abiejų Tautų Respublika.
Šiandien - kiek apie Smolenską - pagrindinę Respublikos tvirtove rytuose. Vargu ar koks LDK miestas buvo ginamas atkakliau (o maskvėnų lygiai taip pat niršiai puolamas). Tiesą sakant, net LDK sostinė, kai iki jos pagaliau prasibrovė Maskvos pulkai, gynėsi kur kas menkiau. Smolenskas gi - it šarvuota bokso kriaušė metų metais be virpesio atmušinėjo priešo smūgius.
"Purvinoji" 1502 m. apsiaustis (trukusi 3 mėnesius) , "girtasis" 1513-ųjų sausio šturmas (apsiaustis truko mėnesį), 1513 m. rudens puolimas (3 mėnesiai), 1514 m. apsiaustis (gegužė - rugpjūtis)...
Nuolatinių puolimų nukamuoto Smolensko gyventojus turėjo apimti neviltis – viena kęsti apsiaustį kartą per dešimtmetį, kita – kas keletą mėnesių, kai priešai sunaikina visą apylinkių derlių, o saviškių pagalba vėluoja mėnesiais. Tad kodėl jie taip įnirtingai gynėsi? Atsakymas banalus - jie pirmiausia gynė savo pačių laisvę, tiksliau - laisves. Juos galima vadinti "pirktiniais LDK patriotais".

(knygos ištrauka)
Tokia atkakli gynyba, be galingų įtvirtinimų ir narsios įgulos, didele dalimi buvo pačių miestiečių nuopelnas. Ne veltui LDK didysis kunigaikštis Aleksandras dar I – ojo karo su Maskva metu, 1493 – iaisiais, kreipėsi į miestiečius, prašydamas tvirtai ginti Smolenską. Ne už dyką – smolenskiečiai LDK turėjo ypatingą statusą – iš kunigaikštystės valdovų nuo pat 1442 m. buvo išsikovoję gausybę privilegijų ir atleisti nuo daugybės valstybinių prievolių. Pvz., vien 1500 m. juos penkiolikai metų atleido nuo prekybos mokesčių, prievolės tiekti vežimus ir arklius kariuomenei. Smolenskiečių bojarinai be kalbų turėjo visas LDK bajorų teises, o karalius įsipareigojo nė pirštu neliesti jokių senųjų Smolensko diduomenės teisių ir teritorijų. Kaip rašo rusų istorijos profesorius Aleksandras Filiuškinas, „Tokios teisės ir nesisapnavo Maskvos valstybės miestiečiams. Jos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečius darė kur kas didesniais patriotais, nei bet kokie lozungai ar ideologijos. Tad miestiečiai mirtinai priešinosi rusų kariams, nes prijungti prie Maskvos jie būtų praradę savo išsikovotą statusą... Taip, smolenskiečių lojalumas buvo pirktinis, bet kaina buvo aukšta ir tenkino abi puses.“ Beje, nors didžioji miestiečių dalis ir buvo stačiatikiai, tai nereiškė jokių šiltų jausmų maskvėnams, nes stačiatikiai to meto LDK jautėsi ramiai ir užtikrintai, gyvenantys savo valstybėje. Juolab, kad sudarė didesnę LDK gyventojų dalį.

Tualetų atsiradimas Lietuvoje
darbinyks
gedas
Netrukus pasirodysiančiame "Iliustruotosios istorijos" numeryje - mano tekstas apie tualetų atsiradimo istoriją Lietuvoje.
Reikia pasakyti - ne pati populiariausia tema - juk ir girtis čia nelabai yra kuo, o va pasibaisėti - galima greitai. Mat ankštuma, nešvara, nosį riečianti smarvė – tai pirma, kas šaus galvon prisiminus apsilankymą ir daugelyje šių dienų lietuviškų viešųjų tualetų.
Tualetų istorija  - tai stebėtinas tęstinumas: dvi (platesnės) lentos permestos per mėšlo duobę - toks tualetas būdingas ir viduramžių Kernavėje, ir... kai kuriuose tarpukario Lietuvos Laikinosios sostinės rajonuose. O ką jau kalbėti apie XIX a., kai lietuvių gydytojai piktinosi, jog „Užvažiuok pas kokį mūsų ūkininką ant kiemo, tai pirmučiausia išvysi didį nešvarumą nuo žmonių mėšlo, – visi pašaliai pasmirdę.“
Kai į pirmas lauko išvietes kaimiečiai žiūrėjo su nuostaba – „malūnas ne malūnas, tik be sparnų; spinta ne spinta, tik nemarginta.“  Kai baiminosi, kad galbūt tokie įtaisai net ir nuodėmė – šeimynykščiai, gaspadoriaus verčiami vaikščioti į lauko išvietę, atsikalbinėdavo: „Tai, imsime dabar ir eisime ten, kur tiktai jagamasčiai (lenkų k. – „ponai“, aut. past.) vaikščiojo! da gali būti griekas.“
To meto miestuose - kitos - atsikratymo išviečių turiniu problemos. Juk ne kiekvienam įkandamos apskretėlių (ramiausiai sėdinčių ant srutų statinės ir griaužiančių riestainius) chuliganavotų (neleisi nuosavą daržą užversti miesto išviečių atmatom - apkuls) "zolotarių" paslaugos. Tekdavo suktis "piktai ir pigiai".
Ir laukti vokiečių, kurie 1915-aisiais okupavę kraštą pasibaisėjo ir mikliai privertė kožną sodybą susiręsti "mežamasias ir sėdžiamąsias vietas". Be kita ko, kasdien plaunamas "klorakalkiais". Valstiečiai spjaudėsi, bet "būdeles" statėsi - ar juokas - už įsakymo nevykdymą grėsė iki pusmečio kalėjimo.
Tekste dar daugel ko - ir apie klozetų rūšis, ir to meto "tualetinį popierių", ištaigingas Žemutinės pilies latrinas, "draugiškas" (ir nelabai) Vilniaus miestiečių "mėšladuobes".

Nešvarus reikalas (II) - Tokios tokelės
maropaukštis
gedas
Naujojoje "Verslo klasėje" pasirodė antroji straipsnio apie sunkų verslumo dvasios kelią (su mačete rankose) pro lietuviškojo mentaliteto džiungles. Atradimus, nusivylimus (kaip lietuviški pardavėjai nusivylė lietuviškais pirkėjais):
///
Tačiau krautuvių savininkai gailėjo gerų žodžių tautiečiams, esą, mažai kreipusiems dėmesio į parduotuvės „tautybę“ ir jas kone boikotavusiems. Mat svetimose krautuvėse – tai saldainiai bus gražiau supakuoti, tai ir kitos prekės – jei ne pigesnės, bent kokybiškesnės. Todėl net jei „reikia plaukus kirpti, einame pro šalį Stašaitį ir nešame, kur didesnė elegancija.“
Tad veltui pardavėjai mėgindavo praeivius suvilioti jausmingais šūkiais – kaip Tirkšlių pardavėjas S. Meižis, 1903 m. miestelyje atidaręs krautuvę su iškaba „Krautuvė S. Meižio. Broliai pirkite.“
Sunkiai, tačiau pamažu imta suprasti, kad eilinis pirkėjas „neatjaučia tautiškumo, jis žiūri savo smagumo, naudos ir parankumo.“
///


Ir post scriptum su keliais pastebėjimais, kuris, deja, netilpo į žurnalą, tad dedu čia. Juk tikrai ironiška, jog tuomet manyta, kad lietuviškas verslas- geriausias vaistas įsibėgėjusiai emigracijai tramdyti...
///
emigracija ir verslasCollapse )

1915 ties Olgava žuvusio leitenanto Karl Hermann Badenhoop kapas
carinis
gedas
Santūrus "valio" - internete paskaičiau liūdną leitenanto Karlo Hermanno Badenhoopo istoriją - tarnavo vokiečių rezerviniame 260 pėst. pulke, žuvo 1915 05 27, Dubysos mūšio metu - "bei der Ortschaft Olgow, nordöstlich von Rossienie".
Olgavą suradau nesunkiai - tai šalia Verėduvos. Peržvelgiau trijų artimiausių vokietukų karo kapinių fotografijas (fiksavau 2014 m.) - ir vualia - lyg ir stovi gražuolis. Stebėtina - II pasaulinis karas šiose vietose irgi prasinešė kaip reikiant, bet šių kapinių pagailėjo. Reikės dar patikslinti - užvažiuoti, nufotografuoti aiškesnį užrašą, bet abejonių mažai.
Bus neblogu info bloku, sakykim "Vieno leitenanto likimas" - maniškiam opuse apie Dubysos mūšį.





    

Nešvarus reikalas (I)
darbinyks
gedas
Šiuo straipsniu meistras Gambsas pradeda... kuklus autorius pradeda ciklą apie tai, kokiais mes buvome prieš šimtą metų. Ir kaip nedaug, tiesą sakant, tepasikeitėme.
Žodžiu, tuoj tuoj pasirodys naujas "Verslo klasės" numeris (kai kur jau pasirodė) su pirma teksto apie lietuvių miestėjimo - verslėjimo kančias (XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje), dalimi. Baisūs buvo laikai - arba plėšaisi ne ką teuždirbdamas menkučiame žemės lopinėlyje (jei jį pavyko laimėti muštynėse su broliu), arba emigruoji - jei ne į Ameriką, tai bent į kokią Rygą.
O į miestą to meto "lietuviškoje Lietuvoje (t.y. kaime) žiūrėta kaip į piktžaizdę:
///
 „kur iš visų svieto k
raštų suplusta žmonės visokių tikėjimų, su blogių blogiausiais papročiais ir užmanymais. Čia susispiečia visokie vertelkos, išnaudotojai...“.  O spaudoje netrūko raginimų žūtbūt nuo miestų apsaugoti jaunuomenę, kuri, esą, ir be miestietiško kvapo sugebės įvaldyti naujovišką ūkininkavimą, į rankas suims amatus, prekybą. „Kas nėra dar miesto pažinęs, kursai jaunimas, sodžiuje tebegyvenantis <...>doros dar nėra praradęs, tai tegul be tikro reikalo nepasiduoda nei jokiems prikalbinėjimams mesti sodžių ir danginties miestan“

Žemė vertinta kaip šiais laikais... mmm, net sunku rasti analogą - daugiau, nei auksas ar bitkoinai ..;) jos trauka buvo neįveikiama ir nenugalima, ką bedarytum
///
Ir net jei likimas susiklostytų taip, kad žemaičiui teks verstis amatu – kalviauti ar būti „medžio meistru“, neduokdie – net gyventi mieste, toks meistras vis tiek visą gyvenimą viena akim dairysis žemės. Mat net ir tokie „paklydėliai“ „Mieste <...> kad ir kaime, prisimetęs koks amatininkas, kalvis ar medžio meisteris neiškenčia žemės nėjęs dirbti, nors ir smarkiausiai varytų savo amatą, gerai uždirbdamas – galėdamas sočiai gyventi.“
Ir toji žemės trauka tokia nenugalima, kad galų gale lietuvių amatininkas, kad ir kaip gerai sektųsi meistrauti, „amžiaus gale... meta, net ir kaimynų įtikinėjimų nepalaužiamas, savo amatą, įsigyja pagal išgales žemės sklypą...“  Ten greitai suvargsta, išleidžia turėtas santaupas, gal net skolinasi iš kaimynų... Bet vis vien patenkintas – nes turi nuosavą sklypą, kur gali dirbti ką nori, nejausdamas nuovargio ir nematydamas savo skurdo. Tad koks bebūtų suvargęs – „o vis tiek išdidus: aš turiu savo žemės, amatas tebūtų man davęs vieną sieksnį, ir tą po smėlėta žeme.“


Į amatininkus žvelgta su lengvute panieka
///
Amatininkauti lietuviškam kaime galėjai lyg tarp kitko, radęs laisvą minutę nuo žemės darbų, tarytum pramogai – „Dar jeigu kurio ūkininko sūnus, sakysim, įsitaiso kalvę ir čia pat prie namų, blogu oru ar atliekamu laiku, apkala kaimynui ratus, aptraukia tekinį ar krivį priskelia <...> tai dar pakenčiama. Bet išeiti į miestą <...> gėda visai giminei.“
Miestas ir amatininkystė jau buvo nuodėmė kvadratu (už kurią sunkesne matyt telaikyta prekyba). Todėl išeiti „kriaučiauti“ (siuvėjauti) ar „šiaučiauti“ (batsiuviauti) – kas buvo bene dažniausi lietuviški amatai – reiškė negarbę. Visas kaimas linguodavo galvomis, smerkdami sodybą, iš kurios į pasaulį išėjo toks sūnus, laikė šitai dideliu jo tėvų apsileidimu. „Ir aplamai mūsų žmonės amatininkų darbą laiko menkesnės vertės, negarbingu. Tee, sako meistrelis. Aišku, visai kitas dalykas žemės darbas, ūkininko darbas.“ – prisimena I. Končius.

Apie autorius ir "autorius"
maropaukštis
gedas
Be kita ko pasidedu čia atminčiai tuos savo fb ir g+ įrašus, kurie galėtų ilgiau užsibūti internete. Štai šiandien turėjau liūdnų reikalų su viena autore, kurios atsiprašymą priėmiau, tačiau šį pavyzdį manau vertą palikti.
Mokykloje tai vadindavome atpasakojimu, nors šiuo atveju gal labiau derėtų žodis „nusirašymas“? O gal ir „plagiatas“?
Kaip, gerb. žurnalo „IQ“ redakcija? Kaip, p. Rasa Baškiene, žurnale "IQ", 2017 m., Nr.3 (84) publikuoto strp. apie tarpukario Lietuvos kontrabandą „autore“?..
Man labai pikta, kad užuot užsukęs į Kaziuką, aplankyti „Karališkos rožės“, sekmadienį turiu leisti skaičiuodamas copy/paste sakinius iš mano knygose „Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“, žurnale „Verslo klasė“, laikraštyje „Verslo žinios“ publikuotų straipsnių apie tarpukario kontrabandą.
Štai, paėmiau, iš akies vieną paties R. Baškienės strp. viduriuko skyrelį (sudarantį gal 10 proc. teksto). Ir tikrai negaliu paneigti, kad autorė neįdėjo kiek pastangų perrašinėdama manuosius sakinius. Stengėsi (bet nepakankamai):


///
Tiesa, ir lietuviai buvo linkę kitapus upės pasidairyti „pigių šilkų, gatavų rūbų, apelsinų ir kitokio liuksuso“.(Kulikauskas)
Nuvykę į Tilžę lietuviai dairėsi apelsinų, šilko, drabužių ir kitokio „liuksuso“ (Baškienė)
///
Kitoje pukšėjo nuo pigių maisto produktų pertekliaus plyštanti Panemunė (Kulikauskas)
Lietuviškoji Panemunė kone plyšo nuo maisto pertekliaus (Baškienė)
ir taip toliau, ir panašiaiCollapse )

...toliau jau, atleiskite, pritrūko kantrybės ir nervų lyginti nuklonuotą tekstą (bet prireikus – galiu pratęsti).

Čia gal reikėtų pridurti, kad garbę, pasinaudodama mano tekstais, man suteikusi Rasa Vikipedijoje vadinama Lietuvos ir Vilniaus miesto savivaldybės politine bei visuomenės veikėja, o iš reitinguok.lt matyti, kad tai kandidatė į LR Seimą, vienos partijos (nesvarbu kurios, o kam svarbu – susiras) sąraše buvusi Nr. 51. Taip pat buvusi Tautinių bendrijų ir savivaldos plėtojimo komiteto narė, Etikos komisijos narė, grupės „Už kultūringą Vilnių“ įkūrėja. Kuri 2012 m. baigė Žurnalistikos profesines studijas Lietuvos žurnalistikos centre. Ir šiuo metu bendradarbiauja su krikščionišku internetiniu dienraščiu Bernardinai.lt, žurnalu „IQ“, rašo įvairiomis aktualijomis į Delfi.lt, 15min.lt interneto portalus.
Nors manau, kad rinkėjai vis dėlto turėtų žinoti, kokiais kriterijais ir vertybėmis vadovaujasi p. Rasa savo publicistinėje kūryboje. Kuriai telieka palinkėti naujų pasiekimų ir svaigių laimėjimų.
O patį žurnalą „IQ“ su malonumu paskaitau, patinka daugelis jų autorių įžvalgų. Tuo labiau buvo apmaudoka. Bet – net ir išminčius gali atsisėsti į skruzdėlyną, tačiau tik idiotas lieka jame sėdėti.
Tikrų, originalių tekstų autoriai šiais laikais ne taip ir sunkiai surandami.
p. Rasa atsiprašoCollapse )

Rūstybės diena
lankininkas
gedas
Anadien apsilankius Medininkų pilyje didelį įspūdį padarė monumentalioji Giedriaus Kazimierėno "Rūstybės diena" - Žalgirio mūšį Šilingo kronikos motyvais vaizduojantis paveikslas.
Gausybė simbolinių detalių, fone skambant "Christ ist erstanden"...Čia ir į Kryžiaus žygį skubančių jau krikščioniškų Europos šalių virtinė... Vedama pirmyn popiežiaus-skeleto ant pamėkliško žirgo griaučių.

  
Ir karo trimitus pučiantys angelai...
Mūšis po vėliavomis, sriagė su kalaviju, vienuolis mėnulyje ir kiti paveikslo fragmentaiCollapse )

Žodžiu yra į ką pažiūrėti. O kaip pasakoja pats dailininkas:
///
Kryžiuočiai, manydami, kad laimi mūšį, užtraukė pergalės himną Christ ist erstanden (Kristus prisikėlė). Dešinėje – Lietuvos ir Lenkijos riteriai, eidami į mūšį, gieda senąjį himną Dievo Motina (Bogurodzica). Abiejų choralų autentiškų natų ir žodžių fragmentai paveiksle panaudoti kaip prasminis autentiškas kodas. Nesunku įsivaizduoti viena prieš kitą žygiuojančias milžiniškas kariuomenes, giedančias savo himnus. Tačiau paradoksas – jos garbina tą patį Dievą. Ir tie himnai, didingieji choralai, vis garsėdami ima susilieti į absurdišką garsų kakofoniją, kuri galop paskęsta siaubingo mūšio triukšme ir chaose...“

Kryžius 1944-ųjų lietuvio sodyboje
vietnam
gedas
...tuoj turėsiu visą kolekciją...:)
Tikriausiai pamenate Gediminaičių stulpų 1944 m. lietuvio sodyboje istoriją? Jų istoriją aprašiau žurnale "Verslo klasė pernai metų gegužę:
trumpa ištrauka ir nuorodą į visą strp VŽ premium aruoduoseCollapse )

...tačiau kaip matyti, būta ir kitokių. Čia sakyčiau, net savotiška Keltų kryžiaus forma...:)
Irgi 1944-ieji, tik jau visai kitas Lietuvos kraštas, nebe Raseiniai.
Ką gi, reikės apsilankyti ir čia.

?

Log in

No account? Create an account