patrankininkas

gedas


Piknikas istorijos šalikelėje


Previous Entry Share Next Entry
Svarbiausia – degtinė (valstybinis monopolis tarpukario Lietuvoje)
ein revolver
gedas
Redaktoriui maloniai leidus, o "Verslo klasei" laimingai pasiekus ir ūkanotojo Antakalnio šlaitus, pranešu, kad žurnale be kita ko bus ir maniškis strp. apie valstybinį degtinės monopolį Lietuvoje. Labai susispaudęs (iš 30 tūkst. ženklų telikę 1/3, iš 27 iliustracijų - 2), bet dar įšokęs į nuvažiuojantį 2016-ųjų žurnalo traukinį. Nieko baisaus - trečioje knygoje apie smetoninę Lietuvą (ji kada nors vis vien pasirodys) bus pilnakraujė versija.
O maloniems skaitytojams - maža ištrauka apie monopolio įvedimo skandalus (jų buvo ir daugiau). Visai kaip dabar, visai kaip pas žmones - šių dienų internetiniai portalai tikrai būtų turėję temų skambiom-rėkliom antraštėm ir tų dienų Lietuvoje.
Nuotraukoje - tarpukario valstiečiai švenčia Velykas, vaišina dviračiai pravažiuojančius kaimynus (vienas kurių matyt ir pafotografavo), užkandai - ant durų pakabinta gera ringė dešros (dar kiek papjaustyta ir ant stalo). Viskas ūkiška, paprasta ir nuo širdies.

///
„Kortos ir degtinė – taip pat gana žymus pajamų šaltinis – 1931 m. žiemą rašė „Lietuvos aidas“ – Jis stovi pas mus pagal savo didumą trečioj vietoj. Kortos, žinoma, imant valstybiniu mastu ne kiek teduoda. Svarbiausia degtinė.“
Sunki pradžia – nuskriausti ekonomiškai, demoralizuoti „geografiškai“
Lietuviškos „skaidriosios“ pradžia buvo sunki – greito pelno negauta, nes net 1923 m. pabaigoje dar neveikė Panevėžio ir Telšių spirito gamyklos. Tad ir biudžetas nesulaukė visų suplanuotų 36 mln. auksinų.
Be to, Valstybinių monopolių valdybą netruko užsipulti vietos spirito gamintojai, gaižiai priekaištavę, kad ši „pasielgusi originaliau už visas kitas pasaulio valstybes“ – be jokių derybų su vietiniais viešose varžytinėse prisipirko pigaus užsieninio spirito žaliavos. Dėl to šalies ūkiui tekęs didelis smūgis, nes „Daugybės pereitų metų derliaus apipuvusių ir sušalusių bulvių nėra kur dėti.“ Dėl to likimo valiai paliktos 33 vietinės spirito varyklos (kurių teliko veikti 14), 19 spirito valymo įmonių, keli šimtai kvalifikuotų ir 5 – 6 tūkst. nekvalifikuotų darbininkų. Dėl to „nustojo kilti dūmai keletui dešimčių dirbtuvių Lietuvoje, taip puikiai išdirbančių perteklių mūsų derliaus bulvių ir grūdų, duodančių galybes trąšų laukams ir dėl to gausingą derlių.“
O juk lietuviškasis bulvių – rugių spiritas geriausias pasaulyje, bet, žinoma, savo kainomis negalėjęs konkuruoti su „iš atmatų dirbamu kažkokiu lenkišku – olandišku žaliaviniu spiritu“, už kurio laipsnį teprašyta 11 – 13 ct. Ir kurio pardavimą premijomis remia tų šalių vyriausybės.
Už lietuvišką, geriausios rūšies, valytą spiritą, su pristatymu teprašyta po 22, 5 ct. Tokia ir didesnę kainą saviems gamintojams be problemų moka Vokietija, Latvija, Estija. Bet Lietuva, žinoma turinti perteklių aukso valiutos, kuria parėmusi laimingas Olandiją ir Lenkiją, remdama šių žemės ūkį ir pramonę.
Valdžia greitai atsikirto, apkaltinusi vietos spirito gamyklų sąjungą godumu, nes jos siūlytas lietuviškas spiritas buvęs net 127 proc. brangesniu, nei užsieninis. Kai kurie gamintojai galų gale nusileidę, bet dauguma ne, tad „spirito gamybos pramonė Lietuvoje nežlugtų, jeigu pasitenkintų normaliu pelnu.“ Vietinį spiritą vadinant geriausiu pasaulyje „prasilenkiama su tiesa“, o dėl užsieninio – tai atrenkamas tik geriausias, kurio kokybę patvirtina valstybinė chemijos laboratorija.
Galų gale Valstybinių monopolių valdybos valdytojas R. Jodelis be užuolankų pavadino lietuviškas spirito varyklas „kiauru maišu, parazitu ant valstybinio kūno“. Mat per 1921 – 1922 m. valstybė, uždėjusi didelį akcizą iš užsienio įvežamam pigiam spiritui, „paaukavo muito pavidale ir akcizo skirtumo pavidale bent keliasdešimt milijonų“. Dėl tokio protekcionizmo spirito varyklų pridygo net 33, keturiuose šalies miestuose (Kybartuose, Marijampolėje, Kaune ir Šiauliuose), kur „sulig sveikos tvarkos nėra jokio racionalaus pamato spirito gamybos pramonei.“ Ir jei vietoj tų 33 varyklų valdžia būtų įsteigusi kelis šimtus pieninių ar pieno kooperatyvų – turėtų gražų sviesto ir sūrių eksportą, o ne karą su „33 nepatenkintų ir elgetaujančių pašalpos spirito varyklų“.
Be to, „bulves sušėrę vietoje, ten pat turėtume ir mėšlą, turėtumėm eksportui gerą mėsą, gardžius kumpius, gerus lašinius ir brangius sviestą ir sūrius, kuriuos brangiai pardavę, pigiai nusipirktumėm iš užsienių spirito.“ Galų gale net ir „Miškams būtų irgi sveikiau, jeigu jų nepleškintų spirito varyklos.“
Tai nebuvo vienintelės pretenzijos valstybei. Štai 1925-ųjų pabaigoje „Lietuvos žiniose“ burbėta, kad užuot įvedus monopolį tereikėjo padidinti akcizą – ir būtų surinkti tie patys pinigai, kurie dabar renkami statant ar nuomojant sandėlius, perkant užsienio ar gaminant vietos spiritą.
Įrodinėta ir kad aukštos valstybinės degtinės kainos Lietuvą „demoralizuoja geografiškai“, mat „Pasienio gyventojai, bent 20 kilometrų ruože stengiasi ne tik nepirkti Lietuvoje degtinės, bet ir kitokių reikalingų prekių.“ Taigi didžiausias netiesioginių mokesčių akmuo gula nebeturintiems kur dėtis centrinių apskričių žmonėms (šią neteisybę dalinai kompensuojantiems sena gera namine).

?

Log in