gedas

Būsimajame žurnalo "Verslo klasė" numeryje bus mano ir kolegos Arvydo Žardinsko tekstas apie II pasaulinio karo istoriją Lietuvoje  - vokiečių specialiojo pulko "Brandenburgas" diversantų veiksmus užimant (dažniausiai) Lietuvos tiltus.
Kas yra domėjęsis specdalinių istorija, be abejo girdėjo tiek apie "Brandenburgą", tiek apie jo veiksmus užimant Lyduvėnų tiltą.
Mes gi pabandėme aprašyti (pagal turimus dokumentus) kaip elitiniai vokiečių komandosai bandė suraityti kitų Lietuvos tiltų sovietines sargybas ir kaip tas jiems sekėsi. O ir apie Lyduvėnus radome smagių, neskaitytų smulkmenų, parodančių kiek prakaituota dulkina realybė skyrėsi nuo vėliau apdainuotų knygose. Na, tegul už mane kiek pakalba tekstas.
Tepridursiu, kad pirmojoje strp. dalyje bus pasakojama apie diversantų veiksmus Žemaitijoje, o antroje - kaip jie "tvarkėsi" su vidurio Lietuvos tiltais.
Tauragės-Šilalės apylinkių tiltai:
  
Kairėje - vienos iš "Brandenburgo" grupių Lietuvoje vadas, vyr. leitenantas Siegfriedas Grabertas, kurio kariai ėmė piečiau Tauragės buvusį Kangailų (dabar Skirgailai) tiltą. Vyr. leitenantui tilto užėmimas  baigėsi skeveldros granata pakaušyje... Dešiniau - sprogimo sudarkytas Pajūrio gelžbetoninis tiltas - čia sovietai aplenkė diversantus.

-------------------
Fischerio grupė taikėsi į kiek šiauriau buvusį Žvingių (miestelis Šilalės raj.) tiltą per Jūros upę. Tačiau šie diversantai buvo „skurdžiai“ – neturėjo nei trofėjinio rusiško sunkvežimio, nei sovietų uniformų. Spjovę į tai, jie nusprendė grobti tiltą kaip stovi – jėgerių uniformomis. Juolab, kad žvalgyba pranešė, jog šio objekto niekas ir taip nesaugo. Objektas išties atrodė paliktas, tačiau kai Fischerio vyrams iki jo teliko koks šimtas metrų, Žvingių miestelio tiltas išlėkė į orą...
Trečioji, leitenanto Pfannensteilo grupė, turėjusi užimti Pajūrio (miestelis Šilalės raj.) tiltą per Jūrą, ten pakliuvo į kruviną košę. Šie „brandenburgiečiai“ irgi nebuvo užsimaskavę, bet jiems pavyko nepastebėtiems prislinkti gana arti. Ir čia ėmė pyškėti šūviai – sumišę diversantai pamatė, kad tilto sargyba pliekia į besitraukiančius sovietų dalinius, matyt palaikiusi juos vokiečių persirengėliais! Kai Pfannensteilo vyrai toje sumaištyje pabandė prislinkti dar arčiau, juos pastebėjo ir gelžbetoninį tiltą nedelsiant sudarkė sprogimas.


( apie Lyduvėnų tilto užėmimą ir prieštankinių diversantų ginklus )

  
Per porą pasivaikščiojimų su mažuoju broliuku dienų vaikutis jau prisirinko kiek papuošaliukų - auskaras (rastas Sapieginėje ant akmens), pakabukas (Kalvarijų turguje, šiandien). Buvo gera mintis sumontuoti jam naujausio modelio biometalieškiklį...;)
Žmonės, dairykitės - aplink pilna sidabro!

Mano mieliausioji nepiktai šnairuoja į balkone sužaliavusius pomidorus, besistiebiančias paprikas, peraugusius krapus ir linguoja galva - kad iš tų žalumynų būtų tiek naudos, kiek laiko ten sudėta...
Bet aš taip pailsiu - va, senokai jau skaičiau - čia irgi žmogus ilsisi - sodina-kasa sau bulves, kad ir dangus griūtų:
-----------
Ходил по стендам, смотрел. И вдруг вижу знакомый бренд. Работает семья, все на месте. Сын здесь, невестка здесь, а старшего – основателя – нету. "Где сам?" – спрашиваю. Они потупились. И вдруг до меня дошло.
Этот парень когда-то работал у нас в "Ювелирном доме". Реально один из лучших ювелиров России, подготовил нам несколько очень талантливых молодых. Непьющий, трудяга, работать с ним было одно удовольствие. Но...
Каждый год в мае перед праздниками он начинал ерзать. У него как-то странно блуждали глаза и на лице появлялась застенчивая улыбка. Ему говорили: "Витя, перестань. Витя, не надо, не делай этого". Он молчал и продолжал улыбаться. Ему говорили: "Нет, нет! Только не это!" Но остановить его было невозможно.
--------
http://roizman.livejournal.com/703681.html

Kada keleliu riedėdavau Olandų gatve (Vilniuje) vis krisdavo akin kvietimas aplankyti Karo technikos muziejų (Vytauto Didžiojo karo muziejaus filialą). Pagaliau prisiruošėm, juolab, kad kariškiai prie vartų net ir šarvuotį pastatė, kad kvietimas atrodytų solidžiau.

Suaugusiam ten tekainuoja 4 Lt, vaikui ikimokyklinuikui ir visai nemokamai, o va už norą pafotografuoti prašo žvėriškai - 35 Lt.
Bet labai nesikabinėja už vogčiom plekšteltą kadrą kišenine muiline (žmonių ten kaip ir nėra - sekmadienį buvom mes ir dar viena šeimyna - irgi tėvas su dviem sūnumis).

  

( daugiau vaizdų su karo technika ir vaikučiu )

skaitinėju čia tokią, ribotu tiražu išleistą Jono Vaičiūno "Ten, kur teka Jotulė ir Nyka" (Kriūkų krašto enciklopedija). Gimtinės apylinkės  - tik anapus Nemuno, tad nemažai įdomios informacijos.

Krito akin Dulaičių, tėvo ir sūnaus biografijos.
Tėvas - Jurgis Dulaitis, gyvenęs Senuosiuose Vedegiškiuose (6 km nuo Kriūkų), 1945 m. pradžioje NKVD kariškių nušautas savo namuose. Bet jau nušautas, mirtinai sužeistas dar nubėgo į Paežerėlius, atliko išpažinti ir tik tuomet numirė.
Sūnus - Juozas Dulaitis, 1944-ųjų liepą mokėsi desantininkų radistų mokykloje Vokietijoje. 1944 12 18 parašiutais su dar trim lietuviais buvo nuleistas netoli Lekėčių ir pasitraukė partizanauti į Jurbarko miškus. ilgai nekariavo - 1945 pradžioje išsirūpino falsifikuotus dokumentus ir įsidarbino Smeltės lentpjūvės direktoriumi. 1945 12 suimtas, 1946 02 paleistas, mokėsi Žemės ūkio akademijoje Miškų fakultete, 1951 04 suimtas antrą kartą ir nuteistas 10 metų kalėti Omsko ir Tomsko lageriuose. Grįžo anksčiau, 1958, dirbo Druskininkų miškų ūkio meistru, o 1963 vis dėlto pabaigė LŽŪA Miškų ūkio fakultetą.
Nuskendo žvejodamas Nemune 1999 03 29.

Pravažiuodamas pavasariais  vis nufotografuoju - tebesilaiko senolis.

Kurią tai atostogų dieną nusprendžiau prasiblaškyti - paieškoti vietos Skrebenų miške, kur 1941-aisiais, greta Naudupio buvo išguldyti Seredžiaus miestelio žydai (kitus nuvarė žudyti tolėliaiu iki pat Vilkijos Jaučakių). Netolies gyvenęs vietinis tik numojo ranka - važinėja čia jau keli metai komisijos, vaikšto čia, taip pat ir su ieškikliais, bet niekas miške prapuolusių žydų dar nerado... Sovietmečiu niekam nerūpėjo, ką čia dabar berasi, miškas ir tiek.

Patyliukais pagalvojau, kad man užtektų savaitės surasti tai vietai, bet - išties kam to reikia ir apytikslė vieta yra vieta. Tačiau kokio ženklo ar žymės, kad čia atgulė mažo miestelio žydų bendruomenė reikėtų. Paslankiojęs, nufotografavau porą įtartinesnių vietelių - lyg ir duobės miške.
  
  
Važiavom toliau, važiuojant patraukė akį kryžius šalia kelio išsišakojimo, ties Purviškiais (jei kam įdomu tai štai čia).
Numušta viršūne (kurią pastatėm atgalios), bet užrašas jau gerokai apžėlęs kerpėm, privargau, kol pusiau čiuopomis įskaičiau apie kadais čia nutikusią tragediją.
Taigi:
Čia 1943 I-1D
Tragiškai žuvo 4 broliai Smigelskiai
Boleslovas 23 M.
Steponas 18 M.
Mečislovas 16 M.
Kazimieras 13 M.
Ir jų dėdė - Stanislovas Buivydas
---------
Mirtis pasaulio valdovė išplėšė mus iš gyvųjų tarpo
Liūdinti šeima

( dar apie vieną apgaulingą kapinių salelę )

Apie tą akmenį rašiau pernai metų vasarą - stūkso toks pakelėje, įamžinęs vieną sėkmingiausių vietos partizanų operacijų, kai užvažiavę ant minos žuvo keliolika sovietų kareivių.
Pasirodo, žeidžia jausmus, todėl begulės ten nebeilgai.
Šiandien gavau tokią žinią:
----------------------
Trakų rajono savivaldybė ketina nukelti sovietiniams kariams skirtą paminklą
Vilnius, balandžio 17 d. (BNS). Trakų rajono savivaldybė pranešė ketinanti nukelti sovietiniams kariams skirtą paminklinį akmenį, stovintį šalia kelio tarp Onuškio ir Grendavės.
Kaip BNS sakė savivaldybės atstovė Sigita Nemeikaitė, ant sovietmečiu pastatyto akmens yra užrašas rusų kalba, kad šioje vietoje žuvo žmonės "nuo buržuazinių nacionalistų rankos".
"Sulaukėme priekaištų, kad toks akmuo šiais laikais dar stovi. Juoba kad tai nėra palaidojimo vieta", - sakė S.Nemeikaitė.
Šiuo metu savivaldybė renka informaciją apie šį paminklą, konsultavosi su istorikais. Kol kas nepavyko rasti, kas jį pastatė ir kam jis priklauso.
Dėl paminklinio akmens iškėlimo savivaldybė yra kreipusis į Kultūros paveldo departamentą. Departamento direktorė Diana Varnaitė savivaldybę informavo, kad minėtas paminklas "nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, jam netaikomi paminklosauginiai apribojimai".
S.Nemeikaitės teigimu, Trakų savivaldybė dar nesugalvojo ir kur dės nukeltą paminklą.
"Gana kebli situacija, bet spręsti reikia", - sakė ji.
Istorikų teigimu, paminklas Aukštadvario regioniniame parke, Grendavės miške, kelio Onuškis-Rūdiškės 26-ajame kilometre, pastatytas greičiausiai sovietų specialiojo padalinio NKVD karių atminimui. Žinoma, kad šioje vietoje 1948 metų spalio 27 dieną partizanai surengė pasalą ir susprogdino sunkvežimį su enkavedistais.
-------

Et jau tie kovotojai su paminklais. Neknibžteli galvon, kad šitas akmuo - geriausias paminklas ir partizanų veiklai, be to, pastatytas pačių priešų.
Gerai, kad spėjau nusifotografuot, kaip ir Baisogalos paminklą, nuo kurio "patriotai" nuskuto užrašą.
O ir šiaip su paminklais nekovojama: ten kažkur netoliese dar yra paminklėlis 1941-ais žuvusiam sovietų lakūnui - irgi reiktų paieškoti ir sunaikint, fas!

Baigiau "Verslo klasei" antrą teksto dalį apie saksus, 1919-ųjų pradžioje sprigtelėjusiems bolševikų divizijai, įsibėgėjusiai užimti Kauno.
Va būtent šie vyrukai - saksų 101-ojo landvero pulko (ir 105-ojo) kareiviai 1919 m. pradžioje atvėsino Pskovo (Lietuviškosios) divizijos karštagalvius bolševikus, įsisvajojusius apie tai kaip kritus Kaunui "nuo baltagvardiečių gaujų bus išvalyta visa Lietuva".
Fotografija iš Bretto (drakegoodman) kolekcijos, Australija.
Žemiau - truputis fragmentų iš pirmojo straipsnio (jį dar galite rasti eee... parduotuvių lentynose - "Verslo klasės" balandžio mėn. numeryje).
P.S.
Aš naiviai tikėjausi, kad saksams Lietuvoje yra pastatytas koks paminklas, na, paminklinė lenta Ukmergėje - apie tai minėta 1999-ųjų spaudoje. Pasirodo paminklinė lenta atidengta abstraktiems "miesto išvaduotojams".
( paskutinės rūšies valkatos Nepriklausomybės sargyboje )

Istorinių-spalvinimo knygelių gretos tankėja - jau netrukus vaikai galės tirštai nuspalvinti ir kruvinąją karaliaus Mindaugo valdymo ir karūnavimo laikų istoriją... Parašėme ją su swasti , o rašyt nebuvo taip jau ir lengva, nes Mindaugo valdymo taip juodai-baltai kaip Žalgirio mūšio nepateiksi. Knygelę nupiešė jau kitas dailininkas - Antanas Dubra, ir nupiešė ne blogiau nei "Žalgirio mūšį".
Man asmeniškai knygelėje labiausiai patiko klajoklio polovco Kočiaus besitaikančio šūviui į Mindaugo Šlaunį piešinukas. Beje, žinoma ir vieta, kur tai nutiko.
( Klajoklis nusitaikė ir... )